Karnavaluose – pagonybės ir vergovės atspindžiai
„Geležinio falo“ festivalis Japonijoje, Kanamaros Matsuri (Flickr.com) nuotr.
Rio de Žaneiro Brazilijoje ar „Geležinio falo“ Japonijoje karnavalai mums, europiečiams, gali atrodyti mažų mažiausiai keisti, sietini su nepadorumu, dar daugiau – vulgarumu. Tačiau būtent europiečiai prieš keletą šimtmečių pasėjo karnavalų kultūrą pasaulyje, imdamiesi kontroliuoti Amerikos žemynus ir kitas pasaulio dalis, plukdydami vergus ir samdinius XIX amžiuje į Karibų jūros regioną.
Senovės Graikijoje ir Italijoje, prieš krikščionybės atsiradimą, pagonys šventė žiemos ir vasaros saulėgrįžą, pavasario ir rudenio lygiadienį, kurių net tapę krikščionimis nenorėjo pamiršti. Be to, iš Afrikos į Karibų jūros regioną atplukdyti vergai atsivežė savo gilias maskarado – gimimo, mirties, brandos ir santuokos – tradicijas.
Karnavalai – šėlsmas prieš susikaupimą?
Spėjama, kad lietuvių itin pamėgta žiemos šventė – Užgavėnės – pirmą kartą švęsta Italijoje. Surengę festivalį gavėnios (laikotarpio, per kurį skatinamas pasninkavimas) pradžiai paminėti, šios šalies katalikai jį pavadino Carnevale (iš lotinų kalbos – be mėsos).
Gavėnios pradžia minima ir kituose pasaulio kraštuose. Vienas tokių pavyzdžių karnavalas, kai kur vadinamas Mardi Gras, švenčiamas Brazilijoje, Venecijoje ir Naujajame Orleane. Prieš tūkstančius metų pagonys šia švente kvietė pavasarį, prašė vaisingumo. Europai tapus krikščionišku žemynu, ši šventė tapo preliudija į gavėnios pradžią ir švenčiama daugumoje Europos valstybių, tarp kurių Italija, Vokietija, Anglija, Ispanija ir Prancūzija.
XIX amžiaus pradžioje šeši milijonai vergų, atplukdytų į Karibų jūros regioną, ir 1836–1917 metais atvykę samdiniai iš Europos Vakarų ir Centrinės Afrikos, Pietų Kinijos ir Indijos, Karibų jūros regione tapo svarbi festivalio meno, kurį sutinkame nūdienos Afrikos ir Karibų diasporoje, dalis, todėl Brazilijoje karnavalo fiesta tęsiasi savaitę, kurioje išryškėja vietinių europiečių ir afrikiečių tradicijos.
Viena įspūdingiausių Mardi Gras atmainų Europoje – nuo XIII a. Italijoje vykstantis Venecijos karnavalas, įžymus dėl savo kaukių pokylio. Norėdami geriau suprasti Venecijos karnavalą, turėtume įsigilinti į kaukių svarbą ir jų vaidmenį itin susisluoksniavusioje visuomenėje. Jos leido piliečiams elgtis audringai ir pasinerti į kitokį ego – be jokių socialinių pasekmių ir baimės. Kaukės suteikė pokylio dalyviams galimybę po anonimiškumo šydu geisti ir mylėti, nepaisant socialinės klasės ir skirtumų, geisti tų, kurie paprastai yra nepasiekiami.
Karnavalai vaisingumui garbinti
Vaisingumo šventės Europoje ir Azijoje švenčiamos skirtingai. Kai vienos visuomenės slepia vaisingumo „padargus“, kitos garbina juos. Tikriausiai įspūdingiausia vaisingumo šventė Azijoje „Kanamara Matsuri“ („Geležinio falo“) karnavalas, švenčiamas nuo XVII amžiaus.
Istorija mena apie dantytą vaginą, kuri vestuvių naktį kastravo keletą jaunų vaikinų, apsilankiusių pas prostitutę. Prakeikta moteris, dantytos vaginos (metafora į sifilį) savininkė, kreipėsi į kalvį, kuris nukaldino jai dirbtinę varpą, kad ši išmuštų vidinio demono dantis.
Nuo to laiko šventės dalyviai prašo vaisingumo, darnių porų ir sveikų kūdikių, taip pat pasisako už saugius lytinius santykius. Eisenos simbolis – erekcijos apimtas penis – svarbiausias šventės atributas, kuris gaminamas ir parduodamas šventėje įvairiausiais pavidalais. Karnavalo pradžią skelbia gigantiškas altorius, ant kurio – garbingiausioje vietoje – rožinis falas, japonių nešamas šventyklos link.
Karibų jūros regiono karnavalai – išsilaisvinimas nuo vergijos
Daugelis susipažinę su Noting Hilo (angl. Notting Hill) karnavalu Londone ir „West Indian“ paradu Niujorke, kuriuose gausu maskarado elementų, įvairiausių kostiumų, muzikos ir džiaugsmo. Tačiau už šių karnavalų slypi turtinga istorija, sunkus darbas ir didžiulės išsilaisvinimo iš vergijos pastangos. Taigi, šie karnavalai pirmiausia žymi išsilaisvinimą ir išgyvenimą.
Itin svarbi Karibų festivalio menų dalis – senovės afrikiečių eisenos ir judėjimo ratu po kaimą, apsirėdžius įvairiais kostiumais ir kaukėmis, tradicijos. Tikėta, kad šokis ratu atneša sėkmę, sprendžia problemas ir nuramina piktus giminaičius, palikusius šį pasaulį ir iškeliavusius Anapilin. Karnavalų tradicijas papildė afrikietiškosios – iš natūralių produktų (kaulų, kiautų, audinių) sukurtos skulptūros, kaukės ar kostiumai, vaizduoja tam tikrą idėją ar dvasinę jėgą, todėl karnavaluose gausu daug plunksnų, nebūtų herojų, ritualinių šokių.
Karnavalus galime rasti įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Gilindamiesi į jų prasmę galime geriau suvokti savo ir pažinti kitas kultūras. Daugelyje pasaulio šalių, kur katalikai europiečiai įkurdino kolonijas ir pradėjo vergų prekybą, pasklido karnavalų kultūra.
Brazilija, buvusi Portugalijos kolonija, Luiziana, kur Afrikos amerikiečiai sumišę su prancūzų atvykėliais ir vietiniais Amerikos gyventojais, ar Karibų jūros regionas – Barbadosas, Jamaika, Granada, Dominikos Respublika – tapo įspūdingų karnavalų šalimis.
Vytautas Valentinavičius, Euroblogas.lt
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Karnavaluose – pagonybės ir vergovės atspindžiai”
[…] Karnavaluose – pagonybės ir vergovės atspindžiai […]
PatinkaPatinka