Bendruomeniškumas ir socialinė nelygybė
Emily Daina Šaras, nuotr. iš asmeninio albumo
Šiuo metu gyvenu Brazilijoje ir paklausta, kaip šalis atrodo man, atsakyti ir tegaliu subjektyviai, mat nepastebėti vieno socialinio aspekto būtų itin trumparegiška. Tai daugybė skirtingų šalies realybių, kurias sluoksniuoja istorinių privilegijų bei rasinės nelygybės faktoriai.
Socialine nelygybe garsėja ne tik Brazilija, bet ir visa Lotynų Amerika, o tai priverčia susimąstyti, kai prabylama bendruomeniškumo tema. Kas atsitinka su bendruomeniškumu itin klasėmis susiskaldžiusiose šalyse? Ir kaip galima skatinti bendruomeniškumą, kad užuot pasireiškęs tik tos pačios socialinės klasės lygmenyje, jis perliptų tam tikrus socialinius skirtumus? To klausiu sociologės Emily Dainos Šaras, savo akademiniame darbe tyrinėjusios įvairių mažumų grupių dilemas ir šiuo metu dirbančios su mažumų studentais Floridos valstijos universitete.
Visgi visų pirma svarbu bent kiek apsibrėžti bendruomeniškumo sąvoką. Ją socialinių mokslų sferoje galima skaidyti į bent keletą panašių konceptų. Čia galime kalbėti ir apie socialinę sanglaudą, t.y., žmonių norą dirbti išvien dėl bendro tikslo, ir socialinį kapitalą (socialinius tinklus, bendradarbiavimo normas ir iš jų kylančią naudą), tarpusavio pasitikėjimą, pasitikėjimą institucijomis bei kitus. Tad anot platesnių šių konceptų apibrėžimų bei įvairių teorijų, bendruomeninius ryšius ardo ar silpnina netolygiai pasiskirstančios švietimo ir darbo galimybės, diskriminacija, mažas tarpusavio pasitikėjimas, netolygus grupių dalyvavimo pilietinėje veikloje intensyvumas bei kiti su didele socialine atskirtimi asocijuojami (ar ją apibrėžiantys) faktoriai. Teorija įspėja, jog klasėmis ryškiai susiskirsčiusioje visuomenėje bendruomeniškumą ugdyti turėtų būtų itin sunku. O ką gi sako sociologė?
Emily: – Mane labai domina procesai, kuriais galima vystyti margesnę ir savo narius stipriau siejančią tarpusavy visuomenę. Labai džiaugiuosi dabartine savo veikla, – studentų iš skirtingų bendruomenių kuravimu ir konsultavimu, – kuri teikia vilties, jog švietimas ir pati sociokultūrinė erdvė, supanti švietimo procesą kaip potyrį, vaidina itin svarbią rolę kuriant socialiniu teisingumo grįstas bendruomenes. Dirbdama su studentais iš įvairiausių mažiau galimybių turinčių bendruomenių supratau, jog bendruomenių formavimas peržengiant socialinius barjerus yra sunkus darbas, kuriame visos pusės turi daug abejonių. Štai mūsų universiteto miestelio bendruomeninis jausmas stipriai susijęs su sporto komandų, ypač futbolo, tradicija. Po tragiško šaudymo incidento, įvykusio mūsų bibliotekoje praėjusį semestrą, pastebėjau, kaip studentai į tai reagavo daugiau kalbėdami būtent apie bendruomeniškumo jausmą. Viena jo apraiškų buvo studentų bendros pastangos bandant suvokti, kas įvyko.
– Tiesą sakant, savo universitete taip pat esame turėję tragediją, kuri, kaip ir pati minėjote, pakeitė studentų bendravimo dinamiką. Šitokie baisūs veiksniai, nereikia ir sakyti, gali labai suartinti bendruomenes. Na, o su kokiomis problemomis – kognityvinėmis, emocinėmis – susiduria studentai savo integracijoje į akademinę bendruomenę metu paprastomis dienomis?
Emily: – Kiekvieną dieną studentų konsultacijose girdžiu juos kvestionuojant savo vietą juos supančioje akademinėje bendruomenėje. Daugeliui studentų JAV universitetuose jų bakalauro patirtis yra kritinis momentas, kada jie aiškiau suvokia savo socialines (ne)privilegijas ir socialinio kapitalo sistemas, kurios veikia jų kultūroje. Jie greitai suvokia, jog daugybė susiskaldymų, kurie vyksta tarp studentų, tiesiogiai atspindi rasinę ir socialinę nelygybę „tikrame pasaulyje“. Deja, matau, kaip tai veda prie cikliškų abejojimų savimi bei nerimo periodų, galvojant, kad jiems iš esmės trūksta – arba netrūksta, bet jie to nenusipelno – įgūdžių, talentų ir kitokių kvalifikacijų, kurios daro juos svarbia universiteto ir platesnės visuomenės dalimi. Pastebiu, jog be paskatinimo ir paramos iš dėstytojų, akademinių patarėjų ir kitų universiteto darbuotojų, daugeliui studentų jų bakalauro metai gali būti itin izoliuojančiu periodu.
Žinoma, savo universiteto miestelį, kuriame dirbu, laikau vienu platesnės visuomenės mikrokosmosų. Švietimo teoretikas Alexanderis W. Astinas garsiajame savo 1984-ųjų veikale „Studentų įsitraukimas“, pabrėžė pačių studentų įsitraukimą į bendruomeninę veiklą (t.y., veiklą už akademinio gyvenimo ribų) kaip itin svarbų faktorių jų asmeniniam vystymuisi, ir nemanau, jog jo teorija būtinai turi baigtis universitetu. Be prasmingų galimybių bendrauti ir bendradarbiauti vieni su kitais peržengiant socialinės nelygybės barjerus sukurti visus apimantį ir įtraukiantį bendruomenės jausmą yra praktiškai neįmanoma. Diskusijoje bendruomeniškumo tema galima paminėti ir
Benedicto Andersono „įsivaizduojamų bendruomenių“ konceptą. Šis terminas pirmą kartą panaudotas 1982-aisiais apibūdinti nacionalizmo ir valstybės lipdymo modeliui, bet šiais laikais jis vartojamas kalbant apie tai, kaip individai suvokia savo pačių tapatybę ir ją sieja su didesnėmis politinėmis, kultūrinėmis ir socialinėmis grupėmis. B. Andersonas teigia, jog masinės žiniasklaidos priemonės padėjo suformuoti būdus, kuriais žmonės formuoja ir galvoja apie bendruomenę: šiandieną bendruomenė nebūtinai turi būti sudaryta iš žmonių, kurie žino ir bendrauja vienas su kitu; ji gali susidaryti iš individų, kurie žino (dėl žiniasklaidos), jog egzistuoja panašių individų grupės kažkur kitur. Dėl lengvos prieigos prie žiniasklaidoje reprezentuojamų mūsų bendruomenių galime „jaustis“ susiję su didesnėmis tapatybės grupėmis.
– Kaip galvojate, gal tai yra būtent „įsivaizduojamos bendruomenės“ konceptas, kuris gali būti kertinis lipdant bendruomenes iš, kitais aspektais vertinant, itin skirtingas grupių tiek Lotynų Amerikoje, tiek JAV, tiek bendruomeniškumo stokojančiose Europos šalyse?
Emily: – Manau, šis terminas kelia daugiau klausimų, nei jų į juos atsako. Ar gali bendruomenės narys „jaustis“ ir nuoširdžiai tapatintis su ta bendruomene, kai jis ar ji kasdien susiduria su socialine neteisybe, o tai neatitinka idėjų, reprezentuojamų daugybėje žiniasklaidos apraiškų? Ar galime pagrįstai tikėtis bendruomenės „įsivaizdavimo“ nusverti realybę, kurioje individai gyvena, ir kurioje jie jaučiasi negalintys dalyvauti visuomenėje kaip jos lygiaverčiai nariai? Kapitalistiniame pasaulyje, kuriame socialinė politinė galia remiasi priespaudos sistemomis, ar pilna socialinė sanglauda išvis įmanoma?
– Ar galėtumėt pakomentuoti, kaip šie svarbūs klausimai kinta ar yra gvildenami Lotynų Amerikos kontekste?
Emily: – Plačių tapatybės grupių, kaip kad lotynų amerikiečiai, ypatumų tyrinėjimas sociologams kelia didelį iššūkį: kas įgauna galios kartu su bendruomeniškumo jausmu, susijusiu su socialinės grupės tapatybe? Savo 1995-ųjų tekste „Etninės etiketės, lotynų amerikiečių gyvenimai“ Suzanne Oboler tyrinėja kaip tokios etiketės kaip „lotynų amerikietis“ padeda šiai Jungtinėse Valstijose neadekvačiai reprezentuojamai grupei įgauti daugiau socialinės ir politinės galios, bei kaip tuo pačiu metu šia etikete ištrinamos individualios etninės ir nacionalinės tapatybės, sumažinant žmogaus kultūrinę tapatybę iki to, kad jo ar jos šalį kažkada kolonizavo Ispanija.
S. Oboler rašo: „socialinio ir rasinio identiteto skirtumai, asmeninio gyvenimo potyriai bei politiniai įsitikinimai yra esminiai faktoriai norint suprasti ne tik etninės „lotynų amerikiečiai“ etiketės reikšmę žmonių gyvenime, bet iš šios grupės narių sprendimą dalyvauti judėjimuose už socialinį teisingumą Jungtinėse Valstijose.“
Socialinė sanglauda šios panetninės grupės viduje Jungtinėse Valstijose yra itin stipri: žiniasklaidos atstovai jau pranašauja didžiulę lotynų balso įtaką ateinančiuose JAV prezidento rinkimuose. Tad džiaugiuosi, kad priminei, jog Brazilijos viduje – kurios visi piliečiai būtų priskirti tai pačiai kategorijai JAV gyventojų surašyme – egzistuoja stipri socialinė įtampa, kylanti iš ekonominės ir rasinės diskriminacijos.
– Apjungiant bendruomeniškumo diskusijas ir problemas Lotynų Amerikoje ir pačioje JAV, ko tikitės iš ateities?
Emily: – Įsivaizduoju, jog stipresnė ir socialinę nelygybę peržengianti socialinė sanglauda turės tą patį šaltinį, kuris įgalina studentus, su kuriais dirbu. Tas šaltinis – tai ne komunikacijos priemonių tušti žodžiai ir ne žiniasklaidos „įsivaizduojami elementai“, o pastovus, sąmoningas kvietimas dalyvauti didesnėje bendruomenėje. Ne jaustis įtrauktam ar įtrauktai, ne pamėgdžioti įsitraukimą į praktiškai anonimiškas bendruomenes internete, bet turėti galimybių prasmingai įsitraukti akis į akį į projektus, kurie teikia naudą visiems bendruomenės nariams. Turėti pripažinimą ir erdvės priimant sprendimus ar tai vietinėje, ar nacionalinėje bendruomenėje bei galėti priskirti sau bet kokią tapatybę ir vis tiek būtų priimtam ar priimtai kaip didesnės grupės dalimi.
Justina Poškevičiūtė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
One Response to “Bendruomeniškumas ir socialinė nelygybė”
[…] Bendruomeniškumas ir socialinė nelygybė […]
PatinkaPatinka