Bažnytinė santuoka: iš nuoširdaus tikėjimo ar dėl gražios ceremonijos?
Williamo J. Sisti (Flickr.com) nuotr.
Tuoktuvės bažnyčioje – gražios ir romantiškos, bet pavojingos. Ne dėl to, kad šmaikštuolis kunigas gali palinkėti karštos meilės ir šešių vaikų (jei netyčia ims ir išsipildys?), bet dėl to, kad Dievo akivaizdoje sudarytas ryšys yra amžinas ir vien specialus tribunolas gali pripažinti jį negaliojančiu.
Lietuvoje tuokiamasi vos dukart dažniau nei skiriamasi, tad žengiant prie altoriaus turi būti užtikrintas radęs savą žmogų. Bet gal kaip tik tokios santuokos garantuoja ryšio tvirtumą? Štai italų net 75 proc. – triskart daugiau nei lietuvių – tuokiasi bažnyčioje, skiriasi irgi triskart mažiau.
Visos moterys nori prie altoriaus?
Dabar jau nepamenu, kodėl su kolega – prancūzų ir danų kraujo turinčiu Olivier – tąsyk leidomės diskusiją apie santuoką bažnyčioje (tiksliau, jis daugiau kalbėjo apie pačią ceremoniją, o aš – apie santuokos idėją). Gal jis pirmas prisipažino susituokęs maldos namuose, gal aš pirma pasakiau, kad niekada to nedaryčiau. Net nepasidomėjęs kodėl, Olivier ėmė aiškinti, kad tai visai paprasta net skirtingų konfesijų žmonėms. Jis pats tuokėsi cerkvėje, mat žmona kilusi iš Rusijos.
„Nieko, palauk, ateis tau laikas (tarp eilučių perskaičiau „užaugsi, susitupėsi ir ateisi į protą“), visai kitaip pradėsi kalbėti“, – pamokomu tonu išrėžė kabineto kaimynas.
O galiausiai dar pridėjo, kad „VISOS moterys nori tuoktis bažnyčioje – taigi taip gražu!“ Pfi, pagalvojau, padauginęs Holivudo filmų… – tikrai ne visose ceremonijos, kuriose teko dalyvauti, biro rožių žiedlapiai. Gal kai kurioms poroms buvo svarbesnis kunigo palaiminimas, gal rūpėjo užsidėti kryžiuką, kad tuokėsi bažnyčioje, o ne ateiti iki altoriaus baltų gėlių kilimu, gal pinigų pompastikai pritrūko.
Lioviausi kolegą įtikinėti, kad man augti nebėra kur, – pagal tradicinius lietuviškus standartus jau galėjau būti priskirta senmergėms arba suspėjusi ne tik ištekėti ir susilaukti vaikų, bet ir išsiskirti.
Bet su bičiuliais musulmonais, kurie nepaliaudavo – gal juokais, gal rimtai – pirštis, šiuo klausimu tuo pačiu metu mielai diskutuodavau – buvo smalsu išsiaiškinti, ar jiems įmanoma susituokti su kitatikėmis. „Be problemų, – aiškindavo jie. – Svarbiausia, kad tu būtum kokio nors tikėjimo ir turėtum savo Dievą.“ Tai kad neturiu, atšaudavau, bet jiems tai būdavo sunku suvokti. Pažiūrėdavo tuo „užaugsi, susitupėsi ir ateisi į protą“ žvilgsniu ir tiek.
Iki bažnyčios – pusantrų metų
Užtat, kai juokai tuoktuvių klausimais baigėsi, buvo paprasta. Su draugu nuo pradžių sutarėme: jokių bažnyčių. Turėjome savų priežasčių. Vien dėl tos gražiosios ceremonijos nesinorėčiau apgaudinėti savęs ar įžeidinėti tų, kurie išties tiki. Draugas juokauja, kad Mahatmos Gandhi knygose neieškotų receptų, – esą ne kunigams dalinti patarimus santuokinio gyvenimo klausimais.
Tai stipriai palengvino gyvenimą. Draugas yra italas ir tuoktis nusprendėme jo gimtinėje, kur bažnyčia – beveik privaloma vestuvių dalis. Jon eina trys iš keturių italų. Todėl nieko keisto, kad vestuves reikia pradėti planuoti prieš kokius pusantrų metų, ypač jei nori į bažnyčią pakliūti savo pasirinktą dieną ir nekonkuruoti dėl netoliese esančio restorano su kitomis poromis. Ateinančio birželio pabaigoje besituokiantys bičiuliai kvietimą atsiuntė jau pernai gegužę.
Vestuvės ten yra didelis verslas – internete reklamuojasi nemažai vestuvių planuotojų, galinčių pasirūpinti ne tik civiline, bet ir bažnytine ceremonija. Kitos valstybės pasas – ne kliūtis, svarbesnis yra krikšto pažymėjimas. Tik vienas keblumas, galintis kiek nuliūdinti žavingai norinčią atrodyti nuotaką, – bažnyčioje nedera pasirodyti nuogais pečiais, tad tektų ieškoti kuklesnės suknelės ar skraistės.
Mums užteko prieš pusmetį nueiti į savivaldybę ir pasakyti, kurią dieną atgužėsime su svečiais. O paskui paruošti paaiškinimą giminaičiams. Ne, nei klausimų lavinos, nei pasipiktinimo, kad ignoruojame tradicijas, nebuvo. Bet vienas kitas, kvietimą perskaitęs nelabai atidžiai, perklausdavo, į kurią bažnyčią reikės važiuoti, arba atsargiai pasitikslindavo, ar bus vien pasaulietiška ceremonija.
O štai vienam bičiuliui italui teko atlaikyti mamos spaudimą. Nors ši neatrodo perdėm religinga, tradicijos ima viršų. Moteris net ėmė ieškoti vietos. Kai pora išsirinko restoraną su viešbučiu, mama nudžiugo, mat kaip tik netoliese buvo žavi bažnyčia. Daugelis jaunųjų taip ir daro – ceremoniją surengia joje, o šventinius pietus ir svečių nakvynę užsako tame restorane bei viešbutyje. Bet sužadėtinė pasakė griežtą „ne“. Panašu, kad porai sekasi ir be kunigo palaiminimo, – jie iki šiol kartu, netrukus švęs savo pirmagimio pirmąjį gimtadienį.
Stebėdami jaunavedžius vis dar jaučia virpulį
Francesco iš Pietų Italijos miesto Taranto su žmona Giusy yra tikintys, todėl tikra santuoka jiems atrodė tik sudaryta bažnyčioje: „Tai yra prieš Dievą duotas pažadas ir, net jei neturi jokių teisinių pasekmių, jis yra svarbesnis už bet kokią sutartį.‟ Pašnekovo teigimu, tuoktuvės bažnyčioje nebuvo nulemtos šeimos tradicijų ar visuomenės spaudimo – šis sprendimas gimė tik iš tikėjimo.
Francesco ir Giusy su sūnumi Angelo, asmeninio albumo nuotr.
Vyro draugai yra sudarę ir religines, ir pasaulietines santuokas. Pastarąsias, jo spėjimu, rinkosi tie, kurie norėjo „nuraminti‟ jaunąją arba artimuosius. Tačiau Italijoje įprasta tuoktis bažnyčioje – kartais, pripažino Francesco, ir vien dėl grožio („išsirenki bažnyčią su gražiausiais laiptais‟, ironizavo jis). Anot pašnekovo, bažnyčią jų vestuvėms parinko Giusy – tą, kurioje užaugo ir nuolat susitikdavo su draugais.
„Esu katalikas, todėl norėjau susituokti bažnyčioje, – pasakojo Sicilijoje gyvenantis Egidio. – Seniau tai buvo būtinybė. Mano atveju tai buvo pasirinkimas.“
Vestuves jis su drauge ėmė organizuoti prieš metus. Prieš ceremoniją teko bažnyčioje lankyti specialius kursus. Tokią santuoką rinkosi beveik visi šeimas kuriantys Egidio draugai. Bažnytinė ceremonija Italijoje kur kas populiaresnė už pasaulietinę, nes dauguma žmonių yra katalikų tikėjimo. Tuoktis savivaldybėje pasirenka nebent skirtingų religijų atstovai ar ateistai.
Anot kito italo Costantino De Lucia, tuoktuvės bažnyčioje yra pasirinkimas, nulemtas tikėjimo, kuris naujoje šeimoje gali augti toliau. Tokios santuokos paskirtis – pažinti Dievo meilę. Esą dėl to religingiems italams svarbu tuoktis bažnyčioje, o ne dėl tėvų ar giminaičių spaudimo. „Paola ir aš tuo tikime, – pasakojo pašnekovas. – Mes kruopščiai pasiruošėme ceremonijai, nes ji buvo ir vis dar yra mums svarbi. Dalyvaudami kitų vestuvėse ir klausydami, kaip jaunieji kartoja savo įsipareigojimus, kaskart su Paola vis dar jaučiame virpuliuką. Mūsų trys vaikai yra svarbus to ženklas.“
Dar prieš keletą metų bažnytinė santuoka buvo suvokiama kaip kažkas būtino. Todėl Costantino pabrėžė nuoširdžiai gerbiantis tuos, kurie pasirenka tuoktis savivaldybėje, jei religija jiems nieko nereiškia. Tokių ceremonijų vis daugėja, o religinių – mažėja, nes žmonės esą praranda krikščioniškas vertybes. Akmenį italas metė ir į Bažnyčios daržą – jos atsakomybė esanti išlaikyti bendruomenę.
Parengiamuosius kursus italas įvertino kaip labai įdomius. Be religinių aspektų, buvo diskutuojama ir kitomis temomis, pavyzdžiui, apie vyro ir moters santykius, vyro ir žmonos teises bei pareigas, ką numato Civilinis kodeksas, gyvenimo patirtis. „Deja, po kursų nemažai porų nusprendė nebesituokti… Bet tai buvo geriau nei skirtis po kelių mėnesių, kad ir kur jie būtų susituokę“, – svarstė vyras.
Costantino su žmona Paola, asmeninio albumo nuotr.
Costantino vestuves, vykusias 2001-aisiais, irgi ėmė planuoti prieš metus. Maždaug keturi penktadaliai jo draugų tuokėsi bažnyčioje. „Žinoma, kai kurie po to išsiskyrė, nes galvojo, kad santuoka – vien laimė ir džiaugsmas, – kalbėjo pašnekovas. – Santuoka yra gebėjimas ne tik džiaugtis, bet ir kentėti kartu, mokėjimas kažko atsisakyti vardan kito. Kai atsiranda vaikai, viskas pasikeičia – poros ryšys tam turi būti pakankamai tvirtas.“
Dvejos tuoktuvės – vienerios skyrybos
Lietuvoje bažnyčioje tuokiasi mažiau nei trečdalis porų. Pernai Lietuvoje susituokė 22 908 poros (užpernai – 21 349). Didžiuma santuokų (13 888) praėjusiais metais buvo registruotos civilinės metrikacijos skyriuose, reprezentacinėse arba jaunavedžių pasirinktose vietose. Bažnyčiose – tik 6 310 santuokos.
Statistikos, kiek porų tuokiasi bažnyčioje, mažoka, bet, kadangi santuokų ankstesniais metais po truputį daugėjo (nuo 2010-ųjų iki 2013-ųjų atitinkamai 18 688, 19 221, 20 660 ir 20 469), galima spėti, kad ir į bažnyčią, o ne santuokų rūmus suka vis daugiau porų. Dar sunkiau rasti žmogų, kuris atvirai papasakotų, kodėl pasirinko bažnytinę santuoką, ką ji reiškia, kaip ruošėsi. Tikėjimas – asmeninis reikalas, atvirauti nepriversi.
Lietuvos vyskupų konferencija yra parengusi visą instrukciją, kaip pasirengti Santuokos sakramentui. Parapijoje, kur nori susituokti, pora turi užsiregistruoti ne vėliau kaip prieš tris mėnesius. Tuomet jie siunčiami į pasirengimo Santuokos sakramentui kursus. Reikia apsilankyti keturiuose susitikimuose, kurių kiekvienas trunka apie valandą. Italijoje mokymas užtrunka ištisus metus.
Kartu reikia pažymų, kad sužadėtiniai pakrikštyti ir anksčiau nebuvo susituokę bažnyčioje. Jie turėtų būti priėmę Pirmosios komunijos ir/arba Sutvirtinimo sakramentus. Jei vienas iš poros pakrikštytas ne kataliku arba apskritai nekrikštytas, reikalingas vyskupo leidimas mišriai santuokai arba atleidimas nuo skirtingo kulto kliūties.
„Google“ pradeda nuo santuokos nutraukimo
Užvis smalsiausia pasiteirauti, ar prieš tuoktuves negąsdino mintis, jog Bažnyčia skyrybų nepripažįsta. Juk, eidamas prie altoriaus, turi būti daugiau nei 100 procentų įsitikinęs, kad su tuo žmogumi norėsi ir varge, ir džiaugsme sulaukti senatvės. O jei po kurio laiko toks pasiryžimas išblėsta? Juoba kad statistika atskleidžia nekokią padėtį – kasmet Lietuvoje nutrūksta apie 10 tūkst. santuokų.
Ironiška, kad į „Google“ paieškos laukelį įvedus „bažnytinės santuokos“, sistema iškart paslaugiai pasiūlo keletą variantų: „panaikinimas“, „anuliavimas“, „anuliavimas Lietuvoje“, „anuliavimo priežastys“, „nutraukimas“. Panašu, kad pabaiga sulaukia kur kas daugiau dėmesio už pradžią…
Santuokos sakramentą vienas kitam Dievo akivaizdoje teikia prisiekiantys sužadėtiniai. Dvasininkas tik vadovauja ceremonijai ir Bažnyčios vardu suteikia palaiminimą. Šis sakramentas yra Dievo ir liudytojų akivaizdoje poros duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti, susilaukti vaikų bei juos krikščioniškai ugdyti. Santuoka sudaroma visam gyvenimui ir negali būti nutraukiama.
Galiojančiai sudarytos santuokos Bažnyčioje niekas negali panaikinti. Bažnyčia nepripažįsta skyrybų, nes yra įsitikinusi, kad tai, ką Dievas sujungė, niekas negali išskirti. Bet santuoką galima paskelbti negaliojančia dėl tokių ardančių kliūčių, kaip pernelyg jaunas amžius, dar prieš santuoką buvusi impotencija, krikšto nebuvimas, šventimai ar amžinos skaistybės įžadai, jaunosios pagrobimas, artima jaunųjų giminystė. Ar yra priežasčių paskelbti santuoką negaliojančia, sprendžia Bažnyčios tribunolas. Beje, dabar kreipiamasi ir dėl kitų dalykų, dažniausiai – nenoro turėti vaikų.
Katalikų Bažnyčia pripažįsta tik religinę santuoką. Todėl, pavyzdžiui, Ispanijos karalius Felipė, dar būdamas princu galėjo po šiokių tokių diskusijų bažnyčioje vesti televizijos žurnalistę Letizią Ortiz, nors ji prieš tai buvo ištekėjusi už savo literatūros dėstytojo. Porai padėjo ne tai, kad būsimoji karalienė suspėjo išsiskirti penketą metų iki antrosios santuokos, o tai, kad pirmą kartą vyko tik pasaulietiška ceremonija.
Dažniau šeimas ir kuriame, ir ardome
Apie bažnytinę santuoką galima būti bet kokios nuomonės, bet statistika kalba jos naudai. Lietuvoje, kur šios ceremonijos dar tik populiarėja, prieš skyrybas laimi vos 2:1. Italijoje prie altoriaus žengia daugiau nei 75 proc. porų (užpernai iš viso buvo įregistruota 194 tūkst. santuokų – 3,2 tūkstančiui gyventojų ir kiek mažiau nei ankstesniais metais). Italai susiėmę už galvos – šis rodiklis yra vienas žemiausių Europoje, mat tuokiasi vis mažiau žmonių, jie santuoką atideda vėlesniam laikui. Vyrukai mieliau lieka gyventi su mama, o ne ieško žmonos.
Lietuvos duomenys – kur kas solidesni. Per pastaruosius keletą metų santuokų skaičius ūgtelėjo nuo 6 iki 6,9 tūkstančiui gyventojų.
Tačiau skyrybų statistikoje mes, palyginti su italais, atrodome kur kas liūdniau. 1980 metais išsiskirdavo vos 0,3 poros tūkstančiui gyventojų, 2008 metais – jau 1,3. Ligšiolinės tendencijos rodo, kad šis skaičius toliau auga. Bet iki mūsų pietiečiams vis tiek toli – 2013-aisiais skyrybų mūsų šalyje buvo užregistruota 3,4 tūkstančiui gyventojų.
Eglė Digrytė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Bažnytinė santuoka: iš nuoširdaus tikėjimo ar dėl gražios ceremonijos?”
[…] Bažnytinė santuoka: iš nuoširdaus tikėjimo ar dėl gražios ceremonijos? […]
PatinkaPatinka