Persirengėlė su burbulais ir „Eurovizijos“ svajonės Europos kaimynystėje

Dana International, danainternational.co.il nuotr.

Dana International, danainternational.co.il nuotr.

Jei ne Europos šalis gauna progą dalyvauti „Eurovizijoje“, žiūri į ją rimtai. Azerbaidžane į tai investuojami kalnai pinigų, o laimėjus sostinėje Baku įvykusį konkursą iki šiol primena įvairūs pastatai. Izraelis privertė ir laisvių bastionu save laikiusią Europą suklusti, kai 1998 m. konkursą laimėjo translytė dainininkė Dana International. Pergalės dar labiau paskatino šių šalių pop muzikos gerbėjus aistringai sekti konkurso eigą.

Azerbaidžane lankiausi ne per „Euroviziją“, užtat teko ją žiūrėti Budapešte su studentais iš šios Kaukazo šalies. 2008 m., kai studijavome Vidurio Europos universitete, Azerbaidžanas mėgino „Euroviziją“ sužavėti angelais ir falcetu.

Studentai, pasiruošę vengriškus mobiliuosius telefonus, laukė galimybės balsuoti už gimtąją šalį.

„Daina keistoka“, – jie pripažino, pasibaigus pasirodymui. Tačiau vis dėlto jautė pareigą palaikyti gimtinės atstovus ir slapčia laukė, kaip pasirodys amžinoji konkurentė Armėnija. Skirtingai nei jų tėvai, studentai iš nepriklausomybės laikotarpiu užaugusios azerbaidžaniečių kartos iki persikraustymo į Budapeštą neturėjo progos neformaliai bendrauti su armėnais. O čia laukė diskusijos paskaitose, dalijimasis virtuve universiteto bendrabutyje ir… nesutarimai per kultūros festivalius, kaip braižyti valstybių sienas. Visgi universiteto gyvenimas studentų iš įtampoje gyvenančių Kaukazo valstybių nesuvienijo – taip pat ir „Eurovizijos“ stebėjimui.

Spalvinga, bet ne mažiau politiškai „įkrauta“ patirtis laukė po dvejų metų Izraelyje. Po to, kai Dana International laimėjo dainų konkursą, atvežė „Euroviziją“ į Izraelį ir tapo LGBT matomumo visuomenėje ikona, „Eurovizijos“ stebėjimas, teminiai „Eurovizijos“ karaokė vakarėliai ir panašios pramogos tapo mėgstama gėjų klubų repertuaro dalimi. Todėl, kai su draugais rinkomės, kur žiūrėti konkurso transliaciją Tel Avive, nekilo klausimo, kur bus linksmiausia – žinoma, kad legendiniame gėjų klube „Evita“.

Netoli mūsų (mano, izraeliečio ir vokietės) staliuko sėdėjo britų ir švedo kompanija, netoli – vokiečiai. Vakarą vedė Alos Pugačiovos stilių ne visai sėkmingai bandanti kopijuoti persirengėlių „karalienė“ (drag queen) – biologinis vyras, kuris savo darbe vaidina „perspaustai“ moterišką personažą. Itin aukštą „karalienės“ stotą paryškino aukštakulniai „žudikai“, o kad netyčia minioje neatsirastų ko nors dar pastebimesnio, galvą puošė milžiniška garbanotų kaštoniniai raudonų plaukų šukuosena.

„Karalienė“ ironiškai komentavo dalyvių aprangą, o jai antrino klubo lankytojai: „Na, kas gi eina į sceną su tokia suknele?“ – eksperto tonu komentavo moterų pasirodymus netoli mūsų sėdėję vaikinai. Jiems buvo į ką paganyti akis: išskyrus graikų atlikėją, tų metų „Eurovizija“ buvo itin metroseksuali.  Linksmai juokaudami, vietiniai laukė akivaizdaus klubo lankytojų numylėtinio – „saldainiuko“ tautiečio Harelio Skaato. Tuo metu jis dar oficialiai nebuvo „atsiskleidęs“ kaip gėjus, bet LGBT bendruomenėje tokie gandai jau sklandė, o tų metų rudenį pasirodė ir atlikėjo pareiškimas.

Prasidėjus Izraelio atstovo pasirodymui, visi nuščiuvo ir niekas nebejuokavo. O atėjus balsavimui, atmosfera įkaito labiau nei kaukaziečių susibūrimuose Budapešte. „Karalienė“ pažadėjo kaskart, kai Izraelis gaus taškų, pūsti muilo burbulus.

Tačiau pirmas balsuojančių šalių dešimtukas beveik nesudarė jai galimybės paleisti burbulų serijos. „Kas čia per antisemitizmas?“ – ėmė burbėti greta mūsų sėdintis vaikinukas.

Lankytojai „įjungė“ politinę nuotaiką. „Rusija duos – visada duoda“, – guodėsi jie. Izraelis, kurioje rusakalbė mažuma sudaro septintadalį gyventojų, Rusijai niekada nešykšti taškų. Bet Rusijos įvertinimas Izraelio „saldainiukui“ buvo menkas. Užtat taškų iš jos gavo Gruzija, mūsų kaimyno nuostabai: „Nesveiki jie ar ką, taigi rusai kariauja su tais gruzinais!“

„Izraelis pirmas antrame puslapyje – ir tai pasiekimas“, – reziumavo „karalienė“. Žinoma, niekam nepatiko, kad Balkanai balsuoja politiškai. Bet politinių taškų iš kitų valstybių tikėjosi. Be to, Izraelis buvo viena iš nedaugelio valstybių, neskyrusių taškų populiariajai vokietei, tų metų laimėtojai Lenai. Nors Izraelio bohema urmu keliasi į Berlyną, daugybei gyventojų pirkti vokiškas prekes ar klausyti vokiškos muzikos vis dar tabu.

Gyvendama užsienyje, „Eurovizijai“ stebėti ieškojau tokios aplinkos, kurioje politikos būtų mažiau nei įprastai. Juk mintinai žinau, kaip šį konkursą stebi pažįstami socialiniuose tinkluose. Patriotai spirga iš nekantrumo, ar Lietuvai pavyks šį kartą kažko pasiekti, o po eilinės nesėkmės pasakoja, kad iš anksto numatė tokią baigtį. Hipsteriai dievagojasi, kad šio konkurso nežiūri, o paskui skundžiasi, kad jame nebuvo geros muzikos. O štai pasižiūrėti, kaip pirmąją savo „Euroviziją“ Europoje stebės studentai iš Kaukazo arba kaip atrodo legendinės LGBT klubų linksmybės Izraelyje buvo nepaprastai įdomu.

Vis dėlto nuo politikos ir patriotizmo pabėgti nepavyko. Tik konkurso gerbėjams iš Europos kaimynystės valstybių ta politika šiek tiek kitokia – joje telpa ir noras būti pripažintais europietiškos kultūros dalimi, ne tik vartotojais, bet ir kūrėjais.

Daiva Repečkaitė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

5 Responses to “Persirengėlė su burbulais ir „Eurovizijos“ svajonės Europos kaimynystėje”

  1. apie ką čia?

    skystokai, galit geriau, kas per „ Europos kaimynystės valstybės“? Berods dar 1997 m. kur Europai politiškai buvo priskirta visa Užkaukazė, paskui – ir Kazachija. Negi gaila? Liūdna, kad neišgydyta kaunietiška ksenofobija tik palengva gilėja…

    Patinka

    Atsakyti
      • gal be reikalo mane suerzino kabučių gausa

        Iliuzijos (nuo Lisabonos iki Vladivostoko), deja, nepasiteisino. Kazachus ir Užkaukazę dar palikčiau, nežinia ar ilgam. Daugelį (ne tik) Lietuvoje erzina Turkijos ir Izraelio dalyvavimas europinėse varžybose. Nežinia kada ir kuo baigsis Ukrainos užkariavimas, abejotina ir Baltarusijos ateitis, tad rytinė Europos riba vis sunkiau nuspėjama.

        Patinka

      • kol administratorius patvirtins

        galiu dar kiek papildyt: visiškas aiškumas dėl politinių Europos ribų buvo nebent iki I pasaulinio karo, kai jos sutapo su vakarinemis Rusijos imperijos sienomis, iš Europos stumiamos ir byrančios Turkijos mažėjančia įtaka. Tad tuomet Lietuva ir Lenkijos nemaža dalis buvo laikoma azijietiška („na wschód od Konina Azja się zaczyna“), Vilnius tuomet – barokinis, bet savo dvasia rytietiškas miestas, tai pastebėjo ne vienas Vakarų keliautojas, o Klaipėda – Europos pakraštys, galbūt Ryga ir Petrapilis – europietiškumo salelės, anot Puškino 1836 m. pastebėjimo, „правительство все еще единственный европеец в России“. Manau, kad nedaug kas pasikeitė ir 2015 m.

        Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: