Kiek Lietuvos darbo rinka tolerantiška kitokiems?

Eskedar Maštavičienė, asmeninio albumo nuotr.

Apžiūra, ką atsineši į darbą ir išsineši iš jo. Ateini ryte, o tavo darbo vietos nebėra. Prieš pat pokalbį dėl darbo pasirodo, kad „priimtas“ kitas. Tokia patirtimi dalijasi kitų tautybių, rasių, tikėjimų ir panašių pažeidžiamų grupių atstovai, bandantys įsidarbinti Lietuvoje. Nors tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovai tikina nesusidūrę su netolerancija dėl to, kad yra svetimšaliai ar nekalba puikiai lietuviškai, žmogaus teisių aktyvistai piešia kiek kitokį paveikslą. Bet kadangi žmonės nesitiki galintys kažką pakeisti ar apskritai neatpažįsta diskriminacijos, skundžiasi retai.

Stereotipai vis dar gajūs

Etiopė Eskedar Maštavičienė kartu su pabėgėlių grupe gyventi į Lietuvą persikėlė 2007-aisiais, apie tokią šalį sužinojusi tik prieš pat čia atvykdama. Pirmasis Eskedar darbas Lietuvoje buvo greito maisto restorane „McDonald’s‟, kur nemokėdama kalbos dirbo kepėja, o pramokusi lietuviškai pradėjo dirbti už prekystalio. Antrą darbą jauna moteris susirado vienoje maisto parduotuvėje, vėliau tapo konsultante vyriškų drabužių parduotuvėje. Anot pašnekovės, nė vienoje iš šių darboviečių diskriminacijos dėl neįprastos išvaizdos ar prastų lietuvių kalbos žinių jai neteko patirti.

 

Eskedar Maštavičienė, asmeninio albumo nuotr.

Eskedar Maštavičienė, asmeninio albumo nuotr.

 

„Prieš išvykdama universitete studijavau apskaitą. Kai išvykau, buvau ketvirtame kurse, todėl ir atvykusi į Vilnių norėjau mokytis. Įsikūrusi iškart įstojau ir po ketverių metų Vilniaus Gedimino technikos universitete gavau finansų valdybos bakalauro diplomą“, – pasakojo egzotiškos išvaizdos Eskedar.

Šią specialybę ji studijavo ne veltui – vadybos ir finansų žinias ji panaudojo pradėjusi savo verslą. Baigusi mokslus Eskedar atidarė moteriškų drabužių parduotuvę, kurioje prekiaujama iš Italijos atgabentais rūbais. Parduotuvėje galima įsigyti ir afrikietiškos tematikos apdarų, kurių medžiagą etiopė pati gabenasi iš Afrikos.

Paklausta apie toleranciją verslę, ji pripažino, kad stereotipai dėl odos spalvos, tikėjimo, ar seksualinės orientacijos Lietuvoje dar gajūs, tačiau to nesureikšminanti ir dėmesį kreipianti tik į pagrįstą nuomonę ar kritiką. „Stengiuosi susikoncentruoti į savo darbą ir į aplinkinių nuomones nelabai kreipiu dėmesio. Iš kolegų ar verslo partnerių netolerancijos ar tam tikros diskriminacijos vien dėl to, kad esu etiopė, niekada nejutau“, – džiaugėsi verslininkė.

Kalbų mokėjimą laiko privalumu

Lenkų kilmės trakietė Karolina Sokolovska puikiais pažymiais baigė lietuvių mokyklą ir lietuviškai kalba be akcento. Mergina pakeitė ne vieną darbovietę, tačiau darbdaviai visuomet buvo tolerantiški ir dėl lenkiškos kilmės niekuomet nepriekaištavo.

Karolina Sokolovska, asmeninio albumo nuotr.

Karolina Sokolovska, asmeninio albumo nuotr.

„Diskriminacijos ieškant darbo neteko patirti. Esu baigusi lietuvių mokyklą, tad dažnai žmonės nustemba sužinoję, kad esu lenkė. Manau, šiais laikais papildomų kalbų mokėjimas darbo srityje yra privalumas, ypač jei darbovietė bendradarbiauja su užsienio valstybėmis.

Šiuo metu dirbu gide, tad kalbas mokėti man būtina. Kadangi ekskursijas vedu keturiomis kalbomis, darbo netrūksta. Anksčiau dirbau advokatų kontoroje – šioje srityje kalbos irgi laikomos privalumu. Iš esmės didelės diskriminacijos dėl to, kad esu lenkė, asmeniškai patyrusi nesu“, – kalbėjo 24-erių mergina.

Lietuvoje gimęs ir visada Vilniuje su šeima gyvenęs 21-erių rusas Daniel Kostkin taip pat tvirtino, jog problemų ar diskriminacijos dėl akcento ar rusiškos kilmės nėra sulaukęs.

Daniel Kostkin, asmeninio albumo nuotr.

Daniel Kostkin, asmeninio albumo nuotr.

„Šeimoje bendraujame rusiškai, dėl to lietuviškai iki šiol kalbu su akcentu. Tačiau darbinantis niekada dėl to nėra iškilę problemų. Darbdaviai atsižvelgia į tai, kad moku rusų kalbą ir, manau, laiko tai daugiau privalumu. Esu logistikos skyriaus darbuotojas, dirbu sandėliuose, tad su klientais tiesioginio ryšio neturiu. Retais atvejais tenka bendrauti, tada atsakau ta pačia kalba, kuria esu klausiamas“, – patirtimi dalinosi Lietuvos edukologijos universiteto antrakursis.

Patyrusieji diskriminaciją bijo kalbėti

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės teigimu, diskriminacijos dėl amžiaus, lyties ar kitų priežasčių atvejais, ypač darbo rinkoje, žmonės nesitiki galintys kažką pakeisti, todėl verčiau skiria energiją kitiems veiksmams, tolimesnėms darbo paieškoms, savo šeimai ir asmeniniam gyvenimui.

Valdas Dambrava, asmeninio albumo nuotr.

Valdas Dambrava, asmeninio albumo nuotr.

„Atliekant apklausas dėl diskriminacijos darbo rinkoje, teko išklausyti užsienyje gyvenančių žmonių, kurie patyrė diskriminaciją darbindamiesi arba dirbdami, ir romų tautybės asmenų istorijų. Patirtimi yra dalinęsis ir ne vienas asmuo, atvykęs iš arabų šalių ar Afrikos.

Vienas iš jų pasakojo, kaip nuolat – tiek atvykstant į darbą, tiek po jo – buvo tikrinamas, ką atsineša, ką išsineša. Kitas minėjo požiūrį, kai ateini ir darbo nebėra, – komentavo B. Sabatauskaitė. – Nuolat apie tokias patirtis kalba romų tautybės asmenys, kai einant į pokalbius darbo vietos būna laisvos, o atėjus paaiškėja, kad jau „įdarbintas“ kitas žmogus. Tokius diskriminacijos atvejus įrodyti labai sunku.

Dauguma kalbintųjų apie šias patirtis šnekėti viešai nenori ir oficialių skundų neteikia, nes nemato reikalo formuoti dar neigiamesnio požiūrio savęs ar savo bendruomenės atžvilgiu. Žmonės baiminasi neturintys pakankamai įrodymų, sako, kad skundas nieko nepakeis. Kai kuriais žmonės neatpažįsta ir paties diskriminacijos fakto. Tik paklausus to paties kitais klausimais, pradeda pasakoti istorijas vieną po kitos.“

Statistiniai tyrimai neatliekami

Lietuvoje netolerancijos ir diskriminacijos versle ar kitose srityse atvejus tiria Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Tačiau, pasak tarnybos patarėjo viešiesiems ryšiams Valdo Dambravos, ši įstaiga neatlieka statistinių tyrimų dėl netolerancijos ar diskriminacijos versle, tad tikslių skaičių, koks procentas ją patiria, nėra.

„Tiriame tik žmonių skundus dėl diskriminacijos. Kiek pamenu, dėl juodaodžių menkinimo reklamoje per pastaruosius 10 metų apskritai nesame gavę nė vieno skundo. Dėl musulmonų galimos diskriminacijos darbo rinkoje prieš porą metų turėjome vieną skundą, kuris nepasitvirtino. Dėl galimo jų diskriminavimo dažniau gauname skundų iš įkalinimo įstaigų ar užsieniečių registravimo centro“, – teigė V. Dambrava.

2008 metais viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „TNS Gallup“ atliko apklausą dėl diskriminacijos formų Lietuvos darbo rinkoje. Tyrimas parodė, jog kas septintas lietuvis (14 proc.) šioje srityje pastebi rasinę diskriminaciją. Rasinės diskriminacijos klausimas aktualiausias buvo 15-29 metų amžiaus didmiesčių gyventojams, ieškantiems darbo. 16 proc. žmonių sutiko, jog šalies darbo rinkoje justi rasizmo, tačiau iš dabartinės pašnekovų nuomonės galima spręsti, kad per septynerius metus Lietuvos darbo rinkoje matyti progresas – ji tampa vis tolerantiškesnė.

Živilė Karevaitė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

2 nauji atsakymai į “Kiek Lietuvos darbo rinka tolerantiška kitokiems?”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: