Tikros ir išgalvotos Balkanų sienos
Bulgarija – vienas iš Europos Sąjungos pakraščių. Kokių nuotykių galima patirti lankant ne tik ją, bet ir bandant patekti į penkias jos kaimynes? Apie sienų kirtimą Balkanuose su švelniu ironijos prieskoniu pasakoja čia gyvenanti Euroblogas.lt autorė Virginija Pupeikytė-Dzhumerova.
Neišgalvota istorija: prieš porą savaičių pas Aukštaitijoje gyvenančią mano močiutę atbėga kaimynė ir klausia, ar viskas gerai jau trečius metus Bulgarijoje gyvenančiai jos anūkei, supraskite, man. Kiek netikėto klausimo priežastis – neramumai Balkanuose. Ar Virginija dar gyva? O kaip gi! Kikenu ir klausydamasi susirūpinusių tėvų perpasakojamos istorijos spėju, kad apie neramumus Balkanuose kaimo bobulės sugalvojo pamačiusios reportažą apie spalio 6 d. Bulgarijos ir Turkijos pasienyje atidarytą Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūrą. Paprasta kaimo moterytė schemą sudėliojo greitai: jei saugomasi, vadinasi, esame puolami. Tik kieno? Ir ar tikrai?..
Balkanuose keliautojai dažnai tikrinami po tris kartus, tad laukiant eilės tenka apsišarvuoti kantrybe. Serbijos-Bulgarijos pasienis
Bulgarija – pietinis ne tik ES, bet ir Europos pakraštys. Daugybę amžių šiose žemėse vyko nuolatinis žmonių judėjimas tarp Rytų ir Vakarų. Jau minėtoji agentūra įsteigta reaguojant į praėjusiais metais kilusią pabėgėlių krizę ir norint užkirsti kelią būsimosioms. Siekiant suvaldyti plūstančių žmonių srautą, ties Bulgarijos ir Turkijos pasieniu paskutiniuosius keletą metų vis statoma ir perstatoma maždaug pusantro šimto kilometrų apsauginė tvora, steigiamos pabėgėlių stovyklos, tačiau vienai skurdžiausių ES šalių vis trūksta lėšų pabėgėliais tinkamai pasirūpinti. Žmogaus teisių gynėjai nuolat skambina pavojaus varpais dėl perpildytų stovyklų ir netinkamų sąlygų jose. Palaikydamas Bulgariją, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas šiemet rugsėjį viešai netgi pareiškė, kad ES ateitį nulems ne Briuselis, o tai, kaip klostysis situacija Bulgarijos ir Turkijos pasienyje. „Jei galime skirti tris milijardus eurų Turkijai, kuri net nėra ES narė, neįmanoma, kad neatsirastų 160 milijonų eurų Bulgarijai“, – apie paramos vienai skurdžiausių sąjungos šalių būtinybę teigė V. Orbanas.
Kaimyninės valstybės noriai naudojasi ES bendradarbiavimo per sieną programomis. Stendas Kiustendile, Bulgarijoje
Atrodytų, po tokių pasisakymų rugsėjį ir agentūros atidarymo spalį reikalai turėtų po truputį susitvarkyti. Tačiau gyvendama čia trečius metus ir stebėdama, kaip sprendžiami vietiniai reikalai, nesu labai optimistiška. Daugybė dalykų Balkanuose vyksta, švelniai tariant, keistai ir jeigu žmonės ką nors gražiuoju susitaria, tai dar nereiškia, kad susitarimas bus įvykdytas.
Per Dunojų – du tiltai
Vienas pavyzdžių galėtų būti Bulgarijos-Rumunijos pasienis. Abi šalys į ES įstojo 2007 m. ir po pusmečio ratifikavo tarpusavio sienų kirtimo sutartį, kuria iš esmės palengvino piliečių keliavimą. Ir dabar važiuojant iš vienos valstybės į kitą keliaujantieji tikrinami vieną kartą, įvažiavus į šalį. Tačiau kelionė nuo to vis tiek nelabai sutrumpėja. Rumunijos ir Bulgarijos pasienis tęsiasi 631 km, iš kurių 470 km siena vingiuoja Dunojumi. Sunku patikėti, bet iki šiol pervažiuoti iš vienos upės pusės į kitą galima vos dviem tiltais. 1954 m. nutiestas Dunojaus (komunistų vadintas Draugystės) tiltas tarp Rusės Bulgarijoje ir Džurdžu Rumunijoje. Apie antrojo tilto statybą tarp Vidino Bulgarijoje ir Kalafato Rumunijoje buvo diskutuojama nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Statybos pradėtos, sustabdytos ar atidėtos daugybę kartų – tai trūko pinigų, tai šiaip nepavykdavo susitarti. Galiausiai Naujasis Dunojaus tiltas veikti pradėjo tik prieš trejus metus. Bet vis tiek tų dviejų tiltų mažoka. Ir nors keliautojai pasienio punkte tikrinami vieną kartą, kelionė prailgsta dėl didžiulių eilių arba nesibaigiančių kelių ar paties tilto remontų (jeigu tiltą pastatė, tai dar nereiškia, kad kokybiškai). Tiesa, per Dunojų galima persikelti ir septyniais keltais, tik tai užtrunka dar ilgiau: nors plaukimas upe tetrunka 15 minučių, tvarkaraščiu nepasidomėjus iš anksto, kelto laukti gali tekti ir keletą valandų.
Sėkmės skubinant graikus
Jei Bulgarijos šiaurėje didžioji dalis sienos su Rumunija natūraliai ir taikiai vingiuoja Dunojumi, tai pietinė siena su Graikija išraižyta smulkiausių zigzagų. O pasak pačių bulgarų, kone kiekvienas tų 484 km pasienio akmenų aplaistytas krauju, žyminčiu bulgarų ir graikų tarpusavio kovas. Šiandien pabėgėliai iš karo niokojamos Sirijos į Europą plūsta ne tik per minėtą Bulgarijos-Turkijos, bet ir Bulgarijos-Graikijos pasienį. Ir čia kyla aukštos spygliuotos sienos, o Bulgarijos ministras pirmininkas Bojko Borisovas mato būtinybę nepraeinamą spygliuotą tvorą nutiesti per visą pasienį su Graikija.
Projekto „Turizmas be sienų“ vykdytojai nepasivargino tvarkaraščių surašyti ir lotyniškomis raidėmis. Kiustendilo autobusų stotis
Automobiliu iš Bulgarijos į Graikiją patekti galima tik per keturis pasienio punktus. Bulgarijos žiniasklaida bent keletą kartų per metus mirga pranešimais apie kilometrines automobilių eiles juose. Mat bulgarai, kaip anksčiau ir lietuviai, mielai „susiorganizuoja“ ilguosius savaitgalius prie šventinių dienų priplakdami pirmadienius, penktadienius, kartais net ir ketvirtadienius. O tuomet jau kaip galėdami greičiau šauna į Graikiją, prie jūros, ypač gyvenantieji sostinėje Sofijoje: automobiliu nudardėti į pietus prie Egėjo jūros žymiai greičiau negu prie Juodosios jūros Bulgarijos rytuose. Tik štai jau pasienyje bulgarams graikus paskubinti sekasi sunkiai. O kartais kelius ima ir užblokuoja graikų ūkininkai. Ir ką tu jiems? Gi graikai, žino, kaip protestuoti ir ko nors reikalauti.
Balkaniškų patikrų ypatybės
Tačiau užvis daugiausia įdomybių gali nutikti keliaujant iš Bulgarijos į likusias dvi jos kaimynes, ES nepriklausančias Makedoniją ir Serbiją. Planuojant kelionę nereikėtų aklai pasitikėti Google Maps’u ir prie jo nurodomos kelionės trukmės ramybės dėlei pridėti dar porą valandų. Mat keliaujant pas kaimynus patikrinimai paprastai būna trys. Iš pradžių keliaujantieji tikrinami išvažiuojant iš šalies. Po to – įvažiavus į šalį. O trečią kartą – kiek pavažiavus šalyje. Tuomet paprastai atidžiau apžiūrimas keliautojų bagažas ir ieškoma kontrabandinių cigarečių. Juk jei kainos Bulgarijoje gerokai mažesnės nei likusioje ES, tai Makedonijoje ir Serbijoje jos mažesnės nei Bulgarijoje.
Pats tikrinimas šiose valstybėse paprastai būna lydimas mirtinos tylos ir keliautojams iš vakarietiškesnių valstybių daro stiprų įspūdį. Aš pati, šiemet ankstyvą pavasarį iš Belgrado grįždama į Sofiją irgi buvau kiek sutrikusi. Perėjus abi pasienio patikras, vidurnaktį autobusas buvo sustabdytas trečią kartą, o keliaujančiųjų paprašyta susirinkti bagažą: viskas bus skenuojama.
Būdelėje saugiai užrakintas pagrindinis projekto „Turizmas be sienų“ rezultatas – infoterminalas su duomenų baze jame
Bagažo skenavimą įsivaizdavau panašiai, kaip tai daroma oro uostuose: į dėžutę įdėta tašė specialiu įrenginiu įvažiuoja į skenerį ir specialisto yra nuskenuojama. Serbijos-Bulgarijos pasienyje viskas vyko paprasčiau: porą tuzinų kuprinių sudėjome ant šlapio asfalto į krūvą, atėjęs pareigūnas keletą jų pačiupinėjo, tuo patikra ir baigėsi. Skeneris? Ne, apie tokį negirdėjom.
Ši patirtis tam tikra prasme buvo sėkmė, bet tuo pačiu ir labai tipinio elgesio pavyzdys. Lietuvio akimis žiūrint, Balkanų tautos meistriškai imituoja darbą ir sukelia daug triukšmo dėl nieko. Pavyzdžiui, sugalvoja vasaros sekmadienį, kai lauke +37 karščio, remontuoti stogą. Tada dūsauja: vaje, kaip sunku, kaip pavargau. Aišku, kad pavargai, tik pamiršai pasakyti, kad prieš tai visą savaitę lauko kavinėje atsipūtęs gėrei kavą.
Tačiau grįžkime prie pasienio punktų patikrų. Kas slypi po tomis trigubomis triukšmingomis patikromis? Noras išsiskirti ir keliaujančiam priminti, kad ką tik buvai Bulgarijoje, o dabar jau – Makedonijoje. Tai ne tas pats! Tik štai bėda ta, kad praktiškai tas pats ir jei draugai makedonai suprastų, ką čia dabar rašau, ne tik kad baisiai įsižeistų, įsipliekstų, užsiputotų, bet dar man ir į kailį įkrėstų.
Kiustendilo autobusų stotis
Makedonai iš visų Balkanų tautų man atrodo labiausiai pasiutę. Energija liejasi per kraštus. Jei geros nuotaikos – nuo juoko liksi be pilvo. Jei subjurs – galbūt ir be danties. Mažulytės ir jaunos valstybės gyventojai jų kaimynams dažnai kelia šypseną, nes neprašyti, ne laiku ir ne vietoje pasakoja didingą Makedonijos istoriją, šlovina Aleksandrą Makedonietį ir nepailstamai ginčijasi, kad viena ar kita istorinė asmenybė iš tikrųjų buvo makedonas, o ne kažkoks ten bulgaras.
Serbai man pasirodė ne tokie aršūs kaip makedonai, bet turbūt tik todėl, kad tą balkanišką pasiutimą labiau demonstruoja kitoms tautoms, pavyzdžiui, bosniams ar kroatams. Ekskursijos po Belgradą metu įstrigo tai, kad linksmuolis gidas šalies istoriją linksmai užbaigė maždaug 2006-aisiais ir „pamiršo“ paminėti apie nuo Serbijos atsiskyrusį ir 2008 m. nepriklausomybę paskelbusį Kosovą.
Balkaniškas būdas išleisti trečdalį milijono eurų
Tačiau užvis labiausiai pritrenkta likau šiemet rudenį apsilankiusi geografiškai išties unikalioje vietoje, Kiustendile. Šis miestas Bulgarijos vakaruose po 26 km nutolęs nuo Bulgarijos-Makedonijos, Bulgarijos-Serbijos ir Serbijos-Makedonijos sienų. Visoje ES tokių vietovių bendradarbiavimui skatinti ir remti veikia nemažai bendradarbiavimo per sieną programų. Ne išimtis ir ši vieta: Kiustendilo savivaldybė prieš penketą metų įgyvendino projektą ambicingu pavadinimu „Turizmas be sienų“. Tik kad tų sienų, vaikštinėdama po traukinių ir autobusų stotį, aptikau daugiau nei norėjosi. Vietiniai anglų kalba nekalba visai. Tvarkaraščiai surašyti tik kirilica. O stoties viduryje puikuojasi į būdelę įgrūstas ir patikimai užrakintas mobilus infoterminalas. Kiustendile, Štipe ir Kriva Palankoje (Makedonijoje) projekto metu iš viso įrengti 8 tokie infopunktai. Pagal projekto aprašymą, juose veikia specialiai sukurta patraukli duomenų bazė, galima rasti daug įdomios informacijos apie lankytinas vietas. Gal ir galima, nesiginčiju, tik kad įsitikinti sunku, kai viskas užrakinta. Beje, išsižioti verčia aiškiai nurodomas projekto biudžetas: beveik trečdalis milijono eurų. Užuot stoties darbuotojus bent minimaliai apmokę anglų kalbos ar tvarkaraščius surašę lotyniškomis raidėmis, „Turizmo be sienų“ vykdytojai projektą įgyvendino savaip. Juk sakiau, kad Balkanuose reikalai tvarkomi kitaip…
Virginija Pupeikytė-Dzhumerova
visos nuotraukos – iš autorės asmeninio archyvo
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Tikros ir išgalvotos Balkanų sienos”
Thanks for the link to our post on Border Crossings in the Balkans. Your timely article will help travelers with up to date information. ~James@ Gallivance.net
PatinkaPatinka