Žmogaus teisių adresas – žurnalistika

Taip jau yra, kad lietuviška žiniasklaida vis dar sugeba prajuokinti dažną skaitytoją. Pati esu susidūrusi su situacija, kuomet man nutikusį įvykį vienas naujienų portalas pateikė visai nei buvo, o mane pavertė savotišku pajuokos objektu. Pagirtina, kad į susiklosčiusią situaciją apie žiniasklaidos kokybę Lietuvoje ir kitose šalyse jau buvo sureaguota. Situacijai gerinti buvo sukurtas tarptautinis judėjimas „Media4Change“, siekiantis aukštesnių standartų žurnalistikoje. „Media4change“ judėjimą stiprina tarptautinė žurnalistų, žmogaus teisių ekspertų bei aktyvių piliečių bendruomenė, skatinanti atsakingą, bei etišką žurnalistiką. Judėjimo šūkį „Žmogaus teisių adresas – žurnalistika“ stengiamės įtvirtinti kasdieninėje žiniasklaidos praktikoje, – teigia Neringa Jurčiukonytė, „Media4Change“ programos vadovė. Anot jos, „Judėjimui priklausantys žurnalistai savo darbą grindžia žmogaus teisių vertybėmis, aukštais profesinės etikos standartais ir atsakomybe prieš visuomenę“.  Plačiau apie etišką žurnalistiką, kokybės standartus bei pokyčius Neringa pasakoja tinklaraščiui Euroblogas.lt

Neringa Jurčiukonytė

Neringa Jurčiukonytė

Apibūdinkite Lietuvos žiniasklaidos situaciją šiandien

Lietuvos žiniasklaidos situacija nelabai skiriasi nuo  bendrų pasaulio tendencijų. Pamažu vis labiau ištirpsta riba tarp žiniasklaidos kūrėjo ir vartotojo. Vieną vertus spartėjančios technologijos ir nauji multimedijos įrankiai atveria neregėtas galimybes rinktis, tikrinti informaciją, gauti ją įvairia ir vartotojui vis labiau suprantama, interaktyvia forma. Kitą vertus, tai tuo pačiu ir neregėto informacijos bado amžius. Kaip rodo vartotojų elgseną stebintys tyrimai, vis daugiau informacijos erdvėje praleidžiantys vartotojai netampa labiau informuoti ar linkę į kokybišką, analitinę žurnalistiką, vis dažniau apsiribojama socialiniais tinklais pasiekiančia informacija, kas lemia, kad kuo toliau, tuo labiau gyvename tam tikrame informacijos burbule, kuris labai mažai ką pasako apie mus supančią realybę.

Kaip manote, kokie faktoriai lemia žiniasklaidos patikimumą?

Yra daug veiksnių. Vienas svarbiausių yra žiniasklaidos finansavimo šaltiniai, kiek žiniasklaida yra pajėgi būti nepriklausoma nuo verslo, politikos interesų. Kitą vertus, net ir pačios  laisviausios žiniasklaidos priemonės be kompetentingų žurnalistų negali užtikrinti patikimumo. Pradedantis, nepatyręs, žinių stokojantis žmogus suinteresuotoms grupėms neišvengiamai tampa manipuliacijos įrankiu. Šiame skubos amžiuje jau dabar matome, kiek viešieji ryšiai veikia žiniasklaidos priemonės, kaip  nepakankamai kritiškai vertinami politikų pasisakymai, nepasimokama iš praeities klaidų ir leidžiama pasinaudoti visuomenės baimėmis, kurstyti neapykantą.

Na o esmiškai į patikimumo klausimą atsako pačios žiniasklaidos priemonės turinio analizė, žinutės dekonstravimas. Šiandien apie žiniasklaidos patikimumą galime spręsti pasitelkę informacinio raštingumo įgūdžius.

„Media4Change“ žmonės

„Media4Change“ žmonės

Kokiais būdais būtų galima pagerinti žiniasklaidos kokybę? Ko stokoja Lietuvos žurnalistai?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti nuo kur obuolys pradeda pūti: nuo vartotojo, ar žiniasklaidos kūrėjo dalies. Ar vartotojas yra toks neišrankus ir nekritiškas gaunamai informacijai, ar žiniasklaidos kūrėjas jį nuvertina, ir nusprendžia už jį, kokios informacijos reikia. Turbūt panašu, kad ir viena ir kita turi reikšmės. Kol kas Lietuvos žiniasklaidos vartotojai nėra linkę prisidėti prie kokybiškos žiniasklaidos: mokėti už turinį, remti mėgstamus žurnalistus. Tai parodo ir „15min“ interneto higienos projektas.

Vis tik aš linkusi į šią situaciją žiūrėti kaip į puikią galimybę žurnalistikos laukui apginti savo ribas, parodyti savo pranašumą. Tai galimybė į rinką ateiti naujiems inovatyviems alternatyvios žiniasklaidos startuoliams. Pasaulyje jau galime rasti daug įkvepiančių pavyzdžių. Ir pagrindinis žiniasklaidos pokyčio veiksnys bus kritiškas, informaciškai raštingas žmogus. Lietuvoje kol kas informacinis raštingumas diegiamas schematiškai, įvairaus ugdymo lygmenyse, už tai atsakingos institucijos nebendradarbiauja. Tad turime dar daug ką nuveikti ugdant kritiškai mąstantį informacijos vartotoją, kuris sugebės dekonstruoti pranešimus ir jau sąmoningai rinksis patikimą žiniasklaidos priemonę bei bus pasirengęs už jos turinį mokėti.

Ar jūsų nuomone žiniasklaidos konkurencingumas yra svarbus jos kokybei? Kaip?

Konkurencingumas visada yra teigiamas dalykas. Jis leidžia pakelti kartelę aukščiau. Problemiška tik tai, kad žiniasklaidos priemonės konkuruoja ne kokybe. Vis tik jau šiandien matome, kad bulvarinis turinys nėra pagrindinis raktas į sėkmę. Norisi tikėti, kad tik laiko klausimas, kol sprendimų priėmėjų požiūris pasikeis. Nes tik tokiu būdu žurnalistikos laukas sugebės apginti savo teritoriją ir parodyti savo pranašumą prieš socialinius tinklus, kurie, panašu, kad sėkmingai nutekina reklamos galimybes.

Ar žiniasklaidos pliuralizmas ir nepriklausomumas yra visuomet teisingas sprendimas?

Aš linkusi manyti, kad taip. Tačiau tai nėra pagrindinis veiksnys.  Galime pasekti Lietuvos žiniasklaidos istoriją, stebėti, kaip keitėsi kuriamas turinys atgavus nepriklausomybę ir pamatysime, kad priklausomybę nuo politikų keitė finansinis interesas, žiniasklaidos komercializavimas. Kas, manyčiau, ir yra vienas pagrindinių veiksnių lemiančių dabartinės žiniasklaidos vystymosi tendencijas, redaktorių ir savininkų nuostatas, strateginius žingsnius.

Papasakokite apie savo organizaciją, koks jos tikslas?

„Media4change” yra tarptautinis judėjimas už aukščiausius standartus žurnalistikoje. Startavę kaip socialiai atsakingų jaunųjų žurnalistų ugdymo programa, šiandien mes dirbame ne tik su jaunais žmonėmis, įtraukiame ir profesionalius žurnalistus, redaktorius. Keliame jų kompetencijas, kartu su jais ieškome atsakymų į kylančius iššūkius.  Mes ne tik mokome, bet ir kuriame turinį: į viešąjį diskursą iškeliame lig šiol dažnai ignoruotas temas, kad jos taptų objektyvios ir etiškos žurnalistikos pavyzdžiu bei įkvėpimu kitiems.

Judėjimas siekia suvienyti nepriklausomus žurnalistus, žiniasklaidos priemonių redaktorius, žmogaus teisių ekspertus, nevyriausybines organizacijas ir socialiai pažeidžiamų grupių atstovus bendriems tikslams.

„Media4change” tinklas savo bendruomenės nariams siūlo kartu kurti skaidrią, kokybišką, analitinę žurnalistiką. Norime skatinti jautrumą žmogaus teisių temoms, kritišką mąstymą, informatyvumą, tikslumą, žurnalistinių tyrimų rengimą Lietuvoje.

Kas paskatino susikurti Media4Change?

Paskatino bendra situacijos žiniasklaidoje analizė, perspektyvų jai kisti tyrimai. Pati kaip iniciatorė daug dėmesio skyriau  gerųjų pasaulio praktikų analizei,  tyriau žurnalistų išankstinių nuostatų formavimosi veiksnius bei kaip šios nuostatos atsispindi žurnalistų darbuose. Ne mažesnę reikšmę turėjo ir nuoseklūs žiniasklaidos monitoringų tyrimai, kurie padėjo išryškinti bendras įvairių pažeidžiamų grupių vaizdavimo tendencijas, pagrindinius mitus apie pažeidžiamas grupes ir kaip jie atsispindi visuomenės nuostatose, kokios šių nuostatų pasekmės pažeidžiamų grupių integracijai į visuomenę.

Žiniasklaidos tyrėjus stebina išaugusi žiniasklaidos įtaka, tai, kad linkstama labiau pasitikėti žiniasklaidos kuriamais stereotipais nei asmenine patirtimi. Pavyzdžiui, respondentai psichikos negalią turinčius asmenis vertina kaip potencialiai pavojingus. Tačiau pastarieji paklausti, ar apie su šia grupe susijusią asmeninę patirtį, dažniausiai negali pasakyti nieko blogo. Tai buvę jų kaimynai, išauginusi auklė, taikus sodininkas, mylintys artimieji ir pan. Tačiau nepaisant to vis tiek mano, kad psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės yra linkę nusikalsti. Tokios jų nuostatos sutampa su žiniasklaidoje kuriamu įvaizdžiu. Nuo nepriklausomybės laikų atliekami tyrimai fiksuoja vieną bendrą tendenciją: absoliučioje daugumoje žiniasklaidos darbų apie psichikos negalią turinčius asmenys kalbama iš neigiamos, kriminalinės pusės, šie asmenys piešiami kaip kritinis pavojaus elementas. Ir tai mažai ką turi bendro tiek su jų asmenine patirtimi, tiek realia nusikaltimų statistika: kas ketvirtas gyventojas bent kartą gyvenime turi psichikos sutrikimų, tačiau net 98% nusikaltimų yra įvykdomi sveikų asmenų, o psichikos negalią turintys asmenys priešingai – dažniausiai būna nusikaltimų aukomis.

„Media4Change“

„Media4Change“

Jaunųjų žurnalistų ugdymo programos atsiradimą sąlygojusi analizė

Lietuvos visuomenės pakantumo ar tolerancijos rodiklius identifikavę Europos vertybių, „Eurobarometro“ rezultatai parodė, kad Lietuva − papuola į ksenofobiškiausių, netolerantiškiausių Europos Sąjungos šalių trejetuką. Jaunimas neatsparus žiniasklaidos kuriamiems ar atnaujinamiems (po pavienių Lietuvoje vykdomų tolerancijos akcijų) stereotipams. Gabiems jauniems publicistams, kurie vėliau taps žurnalistais ir formuos visuomenės nuomonę viešojoje erdvėje nėra sukuriamas teigiamo elgesio modelis, nes:

  • – Visuomenės nuomonę formuojanti žiniasklaida dar neturi etiško vaizdavimo tradicijos, Lietuvoje trūksta kokybiškos žiniasklaidos, klesti bulvarinė spauda.
  • – Šeimoje Lietuvoje tolerancijos ugdymas nėra laikomas vertybe (Tėvai nebando neutralizuoti žiniasklaidos kuriamus įvaizdžius). Europos vertybių tyrimai. Juose Lietuva išlieka trejetuke tarp šalių, kuriose mažiausiai gyventojų toleranciją laiko vertybe ir mano, kad ją šeimoje reikia ugdyti.
  • – Dėl mažo įsitraukimo į visuomeninę veiklą (tyrimais nustatytas žemas pilietinės galios indeksas) jaunimas neturi galimybės tiesiogiai pabendrauti su socialinės atskirties grupėmis ir taip  paneigti stereotipus. Bill Kovach ir Tom Rosenstiel žiniasklaidos tyrime nustatyta, kad besąlygiškas tikėjimas visuomenės informavimo priemonėmis priklauso nuo visuomenės narių, grupių santykiu su problema, įsitraukimu į visuomeninę veiklą;
  • – Lietuvoje yra trūkumas nacionalinės gabių humanitarinei sričiai (publicistikai – žurnalistikai) ugdymo programos, kuri apimtų visus ugdymo etapus: paieškos, atpažinimo, nuoseklaus ugdymo panaudojant visas galimas šiuolaikines technologijas ir metodus, kurie skatintų socialinę atsakomybę, ugdytų toleranciją.
„Media4Change“

„Media4Change“

Dėl šių pagrindinių priežasčių Lietuva vis dar pirmauja pasaulyje patyčių mastais mokykloje, Lietuvos žiniasklaidoje pritaikę savo gabumus jaunieji žurnalistai tampa bulvarinės spaudos kūrėjais (neturėdami kito pavyzdžio paklūsta žiniasklaidos pelno vaikymuisi). Taip jie vėliau ir patys jaunesnėms kartoms formuoja nuomonę, kurią įgijo stokodami sistemos, kuri juos atpažintų, tinkamai motyvuotų, paremtų, teiktų informaciją ir įgalintų socialiai atsakingai veiklai.

Tokiu būdu atsiranda ydingas ratas, iš kurio ištrūkti ir buvo sumanyta socialiai atsakingų jaunųjų žurnalistų ugdymo programa. Mūsų pradėta programa buvo pirmoji Lietuvoje, kurios įgyvendinimo metu nėra koncentruojamasi į pavienius mokymus. Tai sistema, kuri gabius jaunuosius žurnalistus  atpažįsta, motyvuoja, paremia, teikia informaciją ir įgalina socialiai atsakingai veiklai.

Dar formuojantis būsimųjų žurnalistų rašymo įgūdžiams –  suteikiama objektyvi informacija paremta Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, visuomenės pažeidžiamų grupių bei žiniasklaidos – socialinių temų ekspertų patirtimi. Jaunieji žurnalistai turi galimybę tiesioginiai pabendrauti su visuomenės pažeidžiamomis grupėmis ir taip  sužinoti daugiau, paneigti išankstines nuostatas.

Unikali programos struktūra padeda prisiliesti prie socialinių problemų iš esmės: jas perprasti iš vidaus, išlaikyti objektyvią poziciją visuomeninio gyvenimo aktualijose. Taip pasiekiama optimalių rezultatų: dar formuojantis žurnalistinio darbo įgūdžiams, įgalinti jaunąją kartą socialiai atsakingam rašymui.

Ar pastebėjote teigiamų/neigiamų pokyčių žiniasklaidoje, po jūsų vykdomų projektų?

Pamažu visuomenės grupių vaizdavimas gerėja, atsiranda vis daugiau žurnalistų, kuriems rūpi žiniasklaidos etikos ir profesionalumo klausimai. Matome, kad programoje dalyvavę žurnalistai ne tik patys etiškai ir profesionaliai perteikia žinias, bet yra savotiška sniego gniūžtė, pozityvus pavyzdys, kuris veikia artimą aplinką ir  – kaip rodo kai kurie pavyzdžiai – net ir redakcijos sprendimus. Stengiamės, kad visi jaustų visų pirma asmeninę atsakomybę. Labai dažnai ji būdavo nusimetama net nebandant ginti interesų. Jaunųjų žurnalistų programa vyksta visus metus, dažnai ją baigę žmonės visai kitaip pradeda žiūrėti į supančią aplinką, programa tampa gyvenimą keičiančia patirtimi: keičiamos ugdymo įstaigos, domėjimosi kryptys, redakcijos.

Milda Petkauskaitė

Nuotraukos iš pašnekovės, „Media4Change“ organizacijos archyvo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: