Europos likimo vingiai 2017

Europą kaip žemyną ir civilizaciją kamuoja neapibrėžtumas – ankstesnių pagrindų atsisakyta politiniu lygiu, o naujų nepavyksta rasti – teigia Vilniaus universiteto filosofijos doktorantas Vytautas Sinica. Europa atsidūrus politinių, socialinių bei ekonominių problemų kryžkelėje, todėl ruošiantis ateinantiems metams, tikslinga iš naujo apmąstyti pastarųjų metų įvykius, sudrebinusius tiek pačios Europos vienybę, tiek europietiškąją tapatybę. Natūraliai kyla klausimas – ką naujo į mūsų ir Europos gyvenimą atplūs 2017 metų vėjai, taigi šios savaitės diskusijoje kalbamės su Vytautu Sinica, savo disertacijoje gvildenančiu Europos vienijimo projektų filosofinius pagrindus.

Apibrėžkite pagrindines problemas su kuriomis susiduria Europa.

Europą kaip žemyną ir civilizaciją kamuoja neapibrėžtumas – ankstesnių pagrindų atsisakyta politiniu lygiu, o naujų nepavyksta rasti. Europos Sąjungą, kaip šiandieninę Europos politinę formą, kamuoja daugybė problemų. Pagrindinės – 1) piliečių nusivylimas ES projektu ir paramos nuosmukis; 2) galutinio projekto tikslo/prasmės nebuvimas; 3) migrantų krizė, besireiškiant kaip saugumo, integracijos ir ekonominė problema.

Kas lėmė europietiškos tapatybės susvyravimą?  

Europietiškos tapatybės problema nėra nauja, vargu, ar buvo kam susvyruoti. ES visa laiką ieškojo vienijančios idėjos, kuri galėtų sukurti europinį solidarumą. Kuriant ES tokia idėja buvo krikščioniškoji kultūra kaip priešprieša karus sukėlusiam šovinizmui ir imperializmui. Atitinkamai apčiuopiamas ES tikslas buvo taika ir ekonominė gerovė. Tačiau ES šiuos tikslus pasiekė ir šia prasme išsisėmė XX amžiaus pabaigoje. Jų atžvilgiu užteko vadinamųjų keturių laisvių (laisvas darbo jėgos, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimas), taigi jau 1992 m. Mastrichto sutartis buvo perteklinė. ES kaip politinė sąjunga niekada nerado kuo savęs pateisinti ir buvo tarytum savitikslė. Ne viena teorija ir paprasta praktinė įžvalga reikalauja pripažinti, kad vis nauji ES projektai, pavyzdžiui, euras buvo reikalingi ir tolesnės integracijos poreikiui sukurti. Tokioje situacijoje europiečiai paprasčiausiai persisotino – ES reikalauja atiduoti jai vis naujas galias, tačiau nebegali pasiūlyti nieko apčiuopiamai naujo prie seniai išpildyto taikos ir gerovės pažado. Tai pragmatiškoji reikalo pusė. Kita, jei galima vadinti, civilizacinė pusė paprasčiausiai suprantama taip: ES vyrauja sekuliari žmogaus religija – tikėjimas, kad žmogus pats yra visa ko pagrindas, socialinių normų, moralės ir savo tapatumo kūrėjas. Ši žmogaus religija griauna kolektyvinius tapatumus kurdama absoliučios įvairovės visuomenę. Kuriant postmodernųjį ES projektą iškeltas būtent toks tikslas. Esą europiečiai bus vieningi, jei jų į atskiras grupes nebeskaldys tautiniai, religiniai ir panašūs tapatumai. Tai „vienovė įvairovėje“. Tačiau nėra sunku pastebėti, kad vien siauresnių tapatumų griovimas nesukuria jokio pagrindo bendresniam paneuropiniam tapatumui. Tai tik sukūrė ar mėgino sukurti įvairovę, ir taip paliko vienijančios kultūros vakuumą. Šį vakuumą užpildo tik stipri ir bendruomenę vienijanti islamiškoji kultūra, kuri, tačiau, yra visiškai svetima Europai.

Kaip manote, kokie iššūkiai ir grėsmės laukia Europos 2017 metais?

Pagrindinė vidinė grėsmė – elito ir piliečių atotrūkis. Galime į tai žiūrėti dvejopai. Grėsmė čia yra arba piliečių nusigręžimas nuo ES projekto, arba elito atsisakymas girdėti ir atstovauti piliečių nuostatas ir mėginantis toliau gilinti ES integraciją link federacinės valstybės modelio. Tuo tarpu piliečių dauguma visur Vakaruose reikalauja grąžinti daugiau galių šalių parlamentams. Manau, kad jei gyvename demokratijoje, problema visgi yra elitas, nevykdantis savo demokratinės pareigos. Pagrindinė išorinė grėsmė – masinė musulmonų imigracija. Jau pati savaime tokia žmonių masė yra didelis iššūkis. Tačiau akivaizdu, kad tam nepasiruošta nei organizaciniu požiūriu, nei politiškai. Europa nenusiteikusi integruoti, tai yra paversti atvykėlius lojaliais ir europietiškoms taisyklėms paklūstančiais piliečiais. Tačiau multikultūralizmas milijonams atvykėlių taip pat nepritaikomas – tai tiesiog sukuria chaosą, nesaugumą ir įtampas visuomenėje. Galima apibendrinti, kad abi šios problemos „maitina“ naujosios dešinės partijas, kurių nemaža dalis nori tiesiog naikinti, o ne reformuoti ES. Labai blogai, kai tai yra vienintelė žmonėms pasiūloma alternatyva.

Kokie veiksmai ir sprendimai turėtų būti priimami siekiant atlaikyti naujai kylančias grėsmes ir iššūkius?

Sprendžiant vidinę piliečių ir elito atotrūkio problemą sprendimas paprastas – grąžinti daugiau galių šalių narių parlamentams, nacionalinei valdžiai, sustabdyti federalizaciją, Europos Teisingumo Teismo piktnaudžiavimus ES teisės viršenybe, grįžti prie ekonominės sąjungos. ES turi būti naudinga ir neperteklinė. Turi, nes to nori ES piliečiai.

Sprendžiant išorinę grėsmę, būtina rasti politinės valios sustabdyti migrantų srautą, pasiunčiant aiškią žinią, kad Europoje jie negali tikėtis skandinaviškos ar vokiškos socialinės gerovės ir sotaus gyvenimo nedirbdami. Deja, šiandien dauguma atvyksta būtent su tokiais lūkesčiais ir būtent todėl traukia į minėtas šalis. Lietuva neatsitiktinai nesulaukia savo pabėgėlių ir šie neatsitiktinai bėga iš Lietuvos. Daugumos migrantų lūkesčiai buvo mitinė europinė gerovės sistema. Jokia Europos šalis neturi pareigos tenkinti šių lūkesčių, juo labiau, kai nėra jokių efektyvių priemonių atskirti šiame žmonių sraute atvykstančius ISIS šalininkus. Iš esmės tiek Šiaurės šalys, tiek Vokietija jau priėmė sprendimus, kuriais griežtinamas patekimas į šalį, prieglobsčio suteikimo tvarka, deportacijos sąlygos. Tačiau praktikoje tai neveikia, o šalyse apsistoję atvykėliai kelia kultūrinę ir kitokią įtampą, kuri tiesiogiai prisideda prie antieuropietiškų ir naująją dešinę iškeliančių nuotaikų Europoje. Būtini valingi sprendimai šiose srityse.

Kaip manote kokios politinės ideologijos dominuos Europoje 2017?

Įprastiniai liberalizmo, socializmo ir konservatizmo įvaizdžiai praranda prasmę. Kultūrine prasme visos šios ideologijos Vakarų Europoje tapo socialistinės – pasisako prieš moralinius autoritetus, už kuo didesnę individo pasirinkimo laisvę ir prieš laisvę tam prieštarauti. Šio vyraujančio mąstymo kritikai praminė tai „liberalizmo tironija“, bet tai nėra labai tikslus terminas, nes tame nebėra liberalizmo. Liberalizmas palaikė laisvę, tačiau ir laisvę būti neliberaliam. Šiandien Europoje „nuosaikios pažiūros“ reiškia tikėjimą, kad liberalus požiūris į laisvę, lygybę ir į vis naujas žmogaus teises yra vienintelis moraliai priimtinas. Tai nebėra liberalu, tai neomarksistinės nuostatos, gimusios tarpukario Frankfurto mokykloje ir filosofų kaip Horhheimer, Marcuse ir Adorno nepaprastai sėkmingai išpopuliarintos pokario Amerikos, o vėliau ir Europos universitetuose. Ekonomine prasme visos įprastos ideologijos taip pat juda link centro, atsisakiusios tiek valstybinio planavimo, tiek visiškai laisvos rinkos.

Vietoje to, pagrindine ideologine skirtimi tampa požiūris į globalizaciją versus tautinę valstybę ir požiūris į moralinę laisvę versus moralinį autoritetą. Viešojoje erdvėje įprasta šio ginčo puses pateikti kaip nuosaikiuosius ir radikalus. Globalizacijos šalininkais tampa visomis etiketėmis (konservatorių, liberalų, socialdemokratų) pasipuošę „nuosaikieji“, o jos priešininkai politikos moksluose ir žiniasklaidoje paprastai pravardžiuojami kraštutine, tolimąja, radikalia dešine ar tiesiog radikalais. Tai išankstinį krūvį suteikiantys pavadinimai, kuriuos vartojame išties neatsargiai, nesusimąstydami, kad tautinės valstybės suverenumo siekęs Sąjūdis arba Vasario 16-osios signatarai neabejotinai būtų „radikalai“ dėl savo nacionalizmo, o kiekvieno iš mūsų seneliai – „radikalai“ dėl savo tradicinių moralinių pažiūrų. Kad ir kaip vadintume, būtent šis ginčas dėl globalizacijos arba tautinės valstybės ir tautinės kultūros išlikimo bus pagrindinis Europos šalių ir pačios ES politiką struktūruojantis ideologinis ginčas. „Brexit“, Trumpo, kiek anksčiau Orbano ir Kačinskio, o iš dalies ir „valstiečių“ Lietuvoje pergalės yra pirmieji šio Europos politikos persistruktūravimo ženklai.

Ar jūsų nuomone Europa pajėgs paruošti veiksmingą pabėgėlių integracijos strategiją ir į ką reikėtų atsižvelgti ją rengiant?

Spręsti tenka aklai, nes tai lems galybė veiksnių. Visų pirma, rinkimų rezultatai Vakarų Europos šalyse. Integracijos strategijas rengia ir pačią integraciją vykdo ne ES, o konkrečios šalys. Jos ir turės priimti sprendimus. Apskritai Europos šalys tikrai turi pajėgumą, reikalingą sėkmingai integracijai. Abejones kelia jų pasiryžimas tai daryti. Po 1968-ųjų revoliucijos Vakarų politikoje ir akademiniuose sluoksniuose įsivyravęs mąstymas pastangas primesti savo šalies normas (tačiau jokiu būdu ne asimiliuoti tautybes) laiko tarytum blogu skoniu, savotiška imperializmo ir Vakarų viršenybės tąsa. Tai klaidingas ir ilgalaikėje perspektyvoje pražūtingas, tačiau giliai įsišaknijęs požiūris. Kiekvienos šalies sugebėjimas įveikti šį kompleksą ir ryžtis reikalauti iš visų atvykėlių ir jų vaikų pripažinti šalies įstatymus, teisės viršenybę, vyraujančią kultūrą, elgesio normas, išmokti kalbą ir istoriją, žodžio, praeiti įprastą natūralizacijos procedūrą arba jos atitikmenį švietimo sistemoje ir bus lemtingas veiksnys.

Kokie metodai padėtų spręsti rasizmo, ksenofobijos ir diskriminacijos problemas Europoje?

Sunku būtų sutikti, kad Europa turi reikšmingų rasizmo ir diskriminacijos problemų.  Daugybė tarptautinių organizacijų matuose įvairius žmogaus teisių indeksus ir visuose juose tiek pagal seksualinių, tiek pagal tautinių, rasinių, religinių mažumų teises Europa yra pirmaujantis regionas. JAV, kur taip pat klesti tapatybių politika ir yra išugdytas daugybės vis naujų socialinių grupių tapatumas, realaus rasizmo ar diskriminacijos problemos daug gilesnės. Mūsų regione (Vidurio Rytų Europoje) rasizmo ir kitokios diskriminacijos galima rasti, tačiau kaip ir visoje Europoje susiduriama su ir su priešinga problema – fobijų konstravimu. Konkrečioms nebūtinai prasmingoms socialinėms inovacijoms nepritariantys piliečiai yra apskelbiami ksenofobais, jei nepritaria imigracijai; homofobais, jei nepritaria LGBT reikalavimams; islamofobais, jei sieja islamo mokymą su terorizmu. Tai paverčia realių socialinių problemų sprendimą ideologizuota kova be nugalėtojų. Tarkime, akivaizdu, jog Lietuvoje egzistuoja patyčių iš homoseksualų problema. Daugumoje mokyklų tokie asmenys būtų ir yra pašiepiami. Tačiau problema negali būti išspręsta nepagrįstai primetant visuomenei naują požiūrį į homoseksualumą kaip normą. Problema slypi kitur – pačioje patyčių kultūroje Lietuvoje. Lygiai tyčiojamasi tiek iš apkūnaus, tiek iš homoseksualaus, tiek iš skurstančios šeimos vaiko. Išgyvendinti tad reikia pačias patyčias kaip elgesio normą, kas yra labai reali problema. Tačiau bandymai vietoje to pakeisti visuomenės požiūrį į šeimą ir seksualinę moralę tam tik sutrukdo – visuomenė užima gynybinę poziciją, o pati patyčių problema lieka nepaliesta. Šios klaidos ateityje labai reikėtų išvengti.

Kalbant apie tautines mažumas, taip pat nelengva pagrįsti diskriminacijos problemos. Politinių diskusijų laukas bet kokius drąsesnius bandymus kalbėti apie integraciją paskelbia diskriminacija. Tačiau būtent integracija yra pirma ir efektyviausia priemonė, siekiant panaikinti tarp žmonių kasdienybėje egzistuojančias įtampas dėl tautybės, odos spalvos ar religijos. Kiekvienas, net tamsus ir į prietarus linkęs žmogus, matydamas socialų ir šalies tvarką gerbiantį kitataučių elgesį įveikia savo įtarumą ir atranda asmenį ten, kur anksčiau matė tik svetimą. Su rasizmu ir tautine diskriminacija Europai tvarkytis geriausiai padėtų aiškus multikultūralizmo politikos pakeitimas integracine politika.

Kalbėjosi Milda Petkauskaitė

D. Pipo nuotrauka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: