ES27 šiandien: Slovėnija – Rytų Europos avangardas
Šiuo rašiniu pradedame seriją publikacijų, skirtų apžvelgti visas Europos Sąjungos valstybes, vaizdžiai tariant, patikrinant jų „pulsą“: kuo jos šiandien gyvena, kuo džiaugiasi, dėl ko nerimauja ir ko viliasi ateityje. Pastarieji metai ES atnešė nemažai sukrėtimų. Jei Europa nori likti vieninga, jai verta geriau suprasti kaimynes — ir artimas, ir tolimas. Patys svarbiausi ES nutarimai priimami kolegialiai, tad kuo geriau pažinsime visas Sąjungos šalis, tuo geriau matysime, kaip jos supranta Europą ir kaip mato kontinento ateitį.
Mažas naujųjų laikų ekonominis stebuklas
Slovėnija – nedidelė šalis (trečdalis Lietuvos ploto), labiausiai į Vakarus nutolusi iš visų valstybių, tradiciškai priskiriamų prie Rytų Europos. Paskelbusi nepriklausomybę nuo Jugoslavijos 1991-ųjų birželį ši šalis patraukė link Europos ekonominės ir socialinės gerovės septynmyliais žingsniais. 2004-ųjų gegužės 1 dieną įstojusi į Europos Sąjungą, Slovėnija tapo pirmąja „postkomunistine“ šalimi įvedusia eurą vos po dviejų su puse metų. Nuo įstojimo į ES šalis pergyveno stulbinamą ekonominį augimą, kuris tęsėsi veik ketverius metus iki 2008-ųjų pasaulinės ekonominės krizės.
Skeptikai, ypač krizės metais, tikino, kad slovėnų proveržis buvo finansuotas skolintais pinigais — dėl paskolų ir finansinės šalies padėties prasidėjus krizei kelis kartus keitėsi vyriausybės, viena kitą kaltindamos neatsakinga fiskaline politika. Vienu metu net pasklido gandai, kad Slovėniją gali tekti „gelbėti“ su Europos Centrinio banko pagalba, tačiau slovėnai savo problemas iš esmės išsprendė patys. Nors ekonomikos augimas labai sulėtėjo ir dabar nebesiekia siautulingų 2005-2008 metų laikotarpio, ši nedidelė valstybė tebėra ir kurį laiką tikrai bus Pietryčių Europos ekonominės gerovės lyderė.
Pagal savo dydį Slovėnija turi pakankamai stiprią, į eksportą orientuotą pramonę. Šalyje gaminami „Renault“ ir „Smart“ automobiliai, farmacijos koncernas KRKA eksportuoja medikamentus į visą Europą ir plačiau, na o dažnoje virtuvėje, taip pat ir Lietuvos, galima rasti buitinės technikos gamintojos „Gorenje“ produktų. Pastaraisiais metais šalis stengiasi kuo daugiau dėmesio skirti paslaugų eksportui, nes krizė parodė, jog pramonės produkcijos svyravimas šalies ekonomikai yra itin skausmingas.
Jungianti Pietų grandis
Slovėnai patys save mato esančius tarp Rytų ir Vakarų ir laiko savo šalį „senosios Europos“ dalimi. Nors šalis ilgus metus buvo Jugoslavijos sudėtyje, o pati slovėnų tauta yra gimininga kitoms Pietų Europos slavų tautoms, šalį amžių istorija sieja ir su Austrija, Vengrija bei Italija. Nepriklausomybė, „dešimties dienų“ karas su S. Miloševičiaus režimu dėl atsiskyrimo ir įstojimas į ES paskatino šalį dar labiau suartėti su kaimynėmis Vakaruose.
Slovėnai yra aktyvūs daugiakalbiai — daugiau nei 90% šalies gyventojų teigia galį bendrauti ne tik gimtąja, bet ir kroatų, anglų, vokiečių ar italų kalbomis. Prie gerų santykių su kaimynėmis prisideda ir slovėnų požiūris į tautines mažumas: nors šalis tautiniu požiūriu yra santykinai homogeniška, tačiau mažumų kalbos ir tradicijos ne tik saugomos įstatymo (įskaitant romų), bet valdžia netgi išduoda dvikalbius slovėnų-vengrų ir slovėnų-italų pasus.
Slovėnų viltis ir vizija — būti kelrode žvaigžde jos rytinėms kaimynėms. Balkanai nuo seno buvo politiškai jautrus regionas. Nors karai šiandien nebevyksta, atmintis apie jų žiaurumą ir nusikaltimus niekur nedingo. Toli gražu ne viena didelė pasaulio valstybė mato savo interesus regione ir stengiasi daryti įtaką politiniams procesams. Slovėnai dėl savo valstybės dydžio didelės įtakos negali padaryti, tačiau jie turi kitą „ginklą“ — užkrečiantį pavyzdį. Nemaža dalis moralinio postūmio Balkanų šalims siekti artimesnės integracijos su Europos Sąjunga yra nulemta sėkmingo Slovėnijos judėjimo šiuo keliu.
Pabėgėlių antplūdis
Bene didžiausias galvos skausmas tiek šalies valdžiai, tiek ir jos piliečiams šiandien yra didžiulis pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir Afrikos valstybių srautas. Šalies geografinė padėtis — tai, kad iš vienos pusės ji ribojasi su Adrijos jūra ir Kroatija, o iš kitos — su pabėgėlių geidžiamomis Austrija ir Italija — tapo tikra rykšte. Vakarų Europos šalys stengiasi pabėgėlių antplūdį apriboti, kad nemažai atvykėlių ilgam įstringa Slovėnijoje.
Šalis yra menkai pasirengusi priglausti tranzitinius pabėgėlius ir skundžiasi, kad investicijos į jų gerovės užtikrinimą atima lėšas iš programų, skirtų jos pačios piliečių socialinėms reikmėms. Žiniasklaida gi negailestingai plaka politikus ir biurokratus dėl nežmogiškų sąlygų, kuriomis pabėgėliai priversti gyventi aptvertose „stovyklose“.
Tam tikra prasme Slovėnija tapo pabėgėlių krizės įkaite, nes pati viena jų problemos tikrai negali išspręsti, o kasdien vis labiau ir labiau jaučiasi spaudžiama atvykėlių antplūdžio iš vienos pusės, ir vis labiau užsiveriančių sienų iš kitos. Vos tik pati Slovėnija imasi kokių nors korekcijų dėl sienos kontrolės, Kroatija kaip mat ima skųstis…
Dešra prezidento žmonos garbei
Po dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo pergalės rinkimuose Slovėnija netruko patekti į pasaulio spaudos puslapius kaip šalis, iš kurios yra kilusi prezidento žmona Melania Trump. Nedidelis Sevnicos miestelis iki šiol prisimena Knavsų šeimą: Melanijos tėvas čia prekiavo automobiliais, o motina dirbo siuvėja. Po rinkimų Jungtinėse Valstijose mieguistas miestukas staiga tapo turistų magnetu ir suskubo iš to pasipelnyti: čia galima nusipirkti šokolado „First Lady“, Melania vardu pavadinta ir viena vietinės rūkytos dešros rūšis.
Tokios smulkmenos — labiau spaudos įvairenybių skiltims, tačiau ir Slovėnijos vyriausybė ieško būdų netikėtą sutapimą paversti nauda. Slovėnijos ministras pirmininkas Milo Cerar pasisiūlė tarpininkauti tarp JAV ir Rusijos prezidentų.
Reziumė: Slovėnija — ambicinga ir veržli šalis, siekianti būti Balkanų integracijos į Europą lydere. Pabėgėlių krizė — didelė mažos šalies problema, tačiau ji padeda suprasti, kad tokias problemas visai Europai reikia spręsti kartu.
Džiugas Paršonis
Parengta pagal „The Slovenia Times“, „The Guardian“, RTV-SLO, „The Independent“, STA agentūros ir „Slovenska Pristava“ publikacijas. Nuotrauka—„Pixabay“
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą