Kalėdų Senelio konkurentai: raguota pabaisa, būrys bernų ir senė ant šluotos

Geriems vaikams Befana atneša saldainių, blogiems palieka anglių, Eglės Zicari nuotr.

Geriems vaikams Befana atneša saldainių, blogiems palieka anglių, Eglės Zicari nuotr.

Jei vis dar (arba vėl) prieš Kalėdas rašai laiškus su dovanų sąrašėliu ir tikiesi, kad į jį bus atsižvelgta, nepamiršk pasitikslinti, kada ir kam tiksliai siųsti. Nes gali būti, kad šiemet progą jau praleidai, o adresatas bus visai ne Kalėdų Senelis.

Geraširdis stuomeningas Santa Klausas raudonu kostiumu, mūsų tėvams gerai pažįstamas Senis Šaltis ir jo palydovė Snieguolė ar sermėga apsirėdęs lietuviškas Kalėda kai kuriose šalyse gali atrodyti neįprastai. Nes dovanų, o gal – tik anglių ar papuvusių bulvių, jei elgeisi negražiai, gali gauti ir iš į raganą panašios senutės ar raguotos pabaisos. Ir nebūtinai Kalėdų rytą – dovanos dalijamos gerą mėnesį nuo gruodžio pradžios.

Kalėdų dovanos tarytum primena dovanas, kurias Trys karaliai prieš du tūkstantmečius atnešė ką tik gimusiam Jėzui: smilkalus, auksą ir mirą. Tiesa, moderniojo Kalėdų Senelio prototipas buvo ne šie bibliniai išminčiai, bet realus asmuo – šv. Mikalojus. Graikų krikščionių kunigas IV a. gyveno Myroje (dabar Demrėje) dabartinėje Turkijoje. Jis pagarsėjo dosniomis dovanomis neturtingiesiems, ypač – kraičiais trims vieno krikščionio dukroms. Panašios istorijos graikų ir Bizantijos folklore pasakojamos apie Vasilijų iš Cezarėjos. Graikai dovanomis keičiasi būtent jo dieną – sausio 1-ąją.

Priekaištai dėl rasizmo

Pirmieji tokio svečio su dovanomis sulaukia olandai. Jau gruodžio 5-osios naktį (šv. Mikalojaus dienos išvakarėse) tenykščiai vaikai palieka medinius batus, tikėdamiesi, kad Sinterklaas, kuris iš visų pasaulio Kalėdų Senelių bene panašiausias į šv. Mikalojų, pripildys gėrybių. Už tai jam mažieji palieka saldainių, o jo žirgui – morkų. Sinterklaas ne tik neturi rogių ir elnių, kurie yra svarbi Kalėdų Senelio įvaizdžio dalis, bet ir gyvena Ispanijoje, iš kur atkeliauja garlaiviu.

Zwarte Piet (Juodasis Petras) – Sinterklaas kompanionas Olandijoje, Pixabay.com nuotr.

Zwarte Piet (Juodasis Petras) – Sinterklaas kompanionas Olandijoje, Pixabay.com nuotr.

Jis turi kompanioną Zwarte Piet (Juodąjį Petrą), kuris atsigabena juodą maišą ir knygą su įrašais apie vaikų elgesį. Gerieji esą gauna dovanų, o blogiukus tenka sugrūsti į maišą ir išsivežti.

Zwarte Piet vertinamas prieštaringai, bet ne dėl tokio „elgesio“ su vaikai, o dėl išvaizdos. Mat jis yra tamsiaveidis – atseit mauras. Pagalbininką įkūnijantis aktorius paprastai padengia veidą tamsiais dažais, apsirengia spalvingais renesansą primenančiais drabužiais, ant galvos užsimaukšlina garbanotų plaukų peruką, o įspūdžiui sustiprinti pasitelkia ryškius raudonus lūpų dažus ir didžiulius auskarus. Ne visiems ši sena tradicija patinka – esą ji turi rasistinį prieskonį.

Gruodžio 5-ąją pirmųjų dovanų sulaukia ir vaikai Vokietijoje, Austrijoje bei Šveicarijoje. Tą naktį esą apsilanko šv. Mikalojus ir prie durų pastatytuose batuose palieka saldumynų, riešutų bei apelsinų. Kai kuriuose regionuose jį lydi Krampus – didžiulė raguota pabaisa, nusitvėrusi beržą ir gąsdinanti juo neklusnius vaikus. Vietoj jo gali būti Juodasis Petras, kuris už blogą elgesį baudžia rykštele.

Per Kalėdas vaikus aplanko Christkind (pažodžiui – Kristus vaikas), paprastai – mergaitė ilgais šviesiais plaukais ir su angelo sparnais. Šis įvaizdis siejamas su protestantų tradicija, kad dovanas palieka pats Jėzus, o ne išgalvota figūra.

Trys karaliai – lyg pop žvaigždės

Ispaniškas Trijų kararlių pyragas, nuotr. iš Martyno asm. albumo

Ispaniškas Trijų kararlių pyragas, nuotr. iš Martyno asm. albumo

Ispanai negalvoja, kad Sinterklaas gyvena pas juos, ir Kalėdoms neteikia tiek daug reikšmės kaip lietuviai. „Kai atvažiavau į Ispaniją, tikėjausi, kad Kalėdos čia bus labai rimtai švenčiamos, nes Ispanija, atrodytų, yra labai katalikiška šalis. Tačiau po pirmų Kalėdų supratau, kad Lietuvoje jos švenčiamos ir laukiamos labiau, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo ten jau kurį laiką gyvenantis Martynas. – Tiesa, kiekvienoje provincijoje tradicijos gali būti kiek kitokios.

Valensijoje, kur gyvenu, Kalėdos švenčiamos, tačiau, bent mano nuomone, ispanams tai nėra pati svarbiausia metų šventė. Parduotuvių vitrinos, pagrindinės gatvės, palyginti su Lietuva, papuoštos gana kukliai. Karkasinė iš metalo pagaminta pagrindinė miesto eglė taip pat negali lygiuotis į bet kurią lietuvišką. Valensijoje Kalėdos švenčiamos vieną dieną. Antrą Kalėdų dieną ispanai jau eina į darbą.“

Kalėdų eglė Valensijoje, Martyno manymu, vargiai gali lygiuotis į lietuviškas, nuotr. iš Martyno asm. albumo

Kalėdų eglė Valensijoje, Martyno manymu, vargiai gali lygiuotis į lietuviškas, nuotr. iš Martyno asm. albumo

Iš ispanų pasakojimų Martynas susidarė įspūdį, kad per Kūčias ir Kalėdas jie nevalgo jokių ypatingų patiekalų. Turguje prieš Kalėdas žmonės perka avies kojas, įdarytas vištas ar net mažus paršelius. Jo žmonos kolegė sakė, kad Katalonijoje populiaru kepti cannelloni (įdarytus didelius cilindro formos makaronus – red. past.).

Valensija turi savo kalėdinius saldumynus, vadinamus turrón. Jų būna įvairių rūšių, bet nuo XVI amžiaus gaminami klasikiniai – migdolai medaus, cukraus ir kiaušinių baltymų masėje. Populiari ir migdolų chalva, su džemu kepta migdolų masė, marcipanai. Puošti gyvas egles ten esą nepopuliaru, užtat miesto cente būna įrengiama čiuožykla. Lietuvis net nustebo pamatęs, kiek daug ispanų sugeba čiuožti, ir spėjo, kad jie to kažkur išmoksta.

Dovanų ispanai gauna dukart – per Kalėdas ir per Tris karalius (Dia de los Tres Reyes). Kai kurie – tik per pastarąją šventę. „Tai, matyt, ir praktiška, nes sale’ai (išpardavimai – red. past.) tik po Kalėdų prasideda“, – svarstė pašnekovas.

Trijų karalių karnavalas Valencijoje, nuotr. iš Martyno asm. albumo

Trijų karalių karnavalas Valencijoje, nuotr. iš Martyno asm. albumo

Martyno manymu, sausio 6-ąją minimi Trys karaliai bent Valensijoje yra didesnė šventė nei Kalėdos. Vaikai jos labai laukia, nes Trys karaliai atneša dovanų. Tai yra ne darbo diena, vakare vyksta įspūdingas karnavalas. Pernai lietuvis su dukra lankėsi šiame renginyje.

„Man paliko nerealų įspūdį, – prisiminė Martynas. – Karnavalas trunka apie valandą. Jo metu viena pagrindinių miesto gatvių ant platformų važiuoja įvairių profesijų, įmonių atstovai, meno kolektyvai, visi mėto žmonėms saldainius. Mes namo parsinešėme apie kilogramą saldainių, taip pat – futbolo kamuolį. Kai važiuoja karalių ir jų tarnų platformos, vaikai skanduoja karalių vardus kaip kokių pop žvaigždžių.“

Valensijoje pagrindinė metų šventė, anot lietuvio, yra Las Fallas – Pavasario šventė, trunkanti beveik tris savaites. Tada gatvės būna dešimtkart labiau išpuoštos nei metų pabaigoje.

Už prastą elgesį – krūvelė anglių

Trijų karalių figūros Italijoje puošia įėjimus į parduotuves, Eglės Zicari nuotr.

Trijų karalių figūros Italijoje puošia įėjimus į parduotuves, Eglės Zicari nuotr.

Trijų karalių šventė italams irgi ne mažiau reikšminga nei Kalėdos, kai kam – net svarbesnė. Ji užbaigia ištisą šventimo sezoną, kuris prasideda atėjus Adventui. Eglės namuose suspindi gruodžio 8-ąją. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo diena šiais laikais pasirenkama labiau dėl praktinių sumetimų – tai yra išeiginė, visi būna namie, tad gali kartu papuošti medį, dažniausiai – dirbtinį, ir būstą, įrengti prakartėlę, kuri yra bene svarbesnė už eglutę.

Mažieji italai laiškus rašo ne Santa Klausui ar Babbo Natale – Tėtukui Kalėdai, o tėvams. Papasakoja, kaip juos myli, per Kūčių vakarienę pakiša po tėčio lėkšte ir vėliau garsiai perskaito. Anksčiau tik dalyje Italijos vaikai dovanų gaudavo per Kalėdas. Šiaurėje ir Sicilijoje jų sulaukdavo gruodžio 13-ąją, šv. Liucijos dieną. Bet, ypač pietuose, jas sausio 6-ąją atnešdavo pobaisė, bet geraširdė ragana Befana.

Kalėdų senelio konkurentė Italijoje - Befana, Eglės Zicari nuotr.

Kalėdų senelio konkurentė Italijoje – Befana, Eglės Zicari nuotr.

Aš su ja „susipažinau“ sykį po Naujųjų klajodama po vieno pietų Italijos miesto centrą. Kai iš už kampo išniro kiek apskurusi senyva ponia, pirmiausiai galvoje sukirbėjo klausimas: kodėl ją pakorė?! Mat ponia tiesiog kabėjo tarp dviejų namų kelių metrų aukštyje. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tai ne gyva (tiksliau, nebegyva) moteriškė, o tik meniškai pagaminta iškamša.

Legenda byloja, kad Trys karaliai, susirengę pas ką tik gimusį Jėzų, paprašė tokios Befanos parodyti kelią į Betliejų. Ji triskart atsisakė ir tik būrys angelų perkalbėjo užsispyrėlę. Deja, kad ir pririnkusi savo mirusio vaiko žaislų, moteriškė pavėlavo surasti naujagimį ir tebeieško iki šiol. Trijų karalių dienos išvakarėse ji apsižergia šluotą ir traukia pas vaikus. Mažieji senei kojinėse palieka žinučių ir užkandžių, o vietoj jų gauna saldėsių (jei buvo geri) arba anglių (jei elgėsi netinkamai).

Norėdami labiau pradžiuginti vaikus, dabar italai dovanas „perduoda“ Babbo Natale, o ne Befanai. Mat taip mažieji gali jomis džiaugtis visas dvi atostogų savaites, o ne vien paskutinę dieną prieš sugrįždami į mokyklą.

Trijų karalių figūros Italijoje puošia įėjimus į parduotuves, Eglės Zicari nuotr.

Trijų karalių figūros Italijoje puošia įėjimus į parduotuves, Eglės Zicari nuotr.

Trylika islandiškų „santų“

Santa Klausas

Pixabay.com nuotr.

Amerikietiškas Santa Klausas jau seniai yra virtęs populiariosios kultūros veikėju. Gerai įmitęs, linksmas, žilabarzdis vyras raudonu apsiaustu, kaip tikima, gyvena Šiaurės ašigalyje. Šis, Kanados pašto manymu, priklauso jo teritorijai ir turi kodą H0H 0H0 (lyg Santa Klauso mėgiamą šūksnį „ho ho ho“). Prieš kurį laiką šiam senukui net buvo suteikta Kanados pilietybė.

Suomiai tikriausiai neleistų net suabejoti, kad tikrasis Kalėdų senelis gyvena Laplandijoje. Suomiškai jis vadinamas Joulupukki – Kalėdų ožiu. Dar pagoniškais laikais žmonės siekdavo atbaidyti blogąsias dvasias, apsirengę ožkenomis ir prisitvirtinę ragus. Dvasios reikalaudavusios dovanų ir gąsdindavusios vaikus.

Prieš šimtmetį radijas išpopuliarino šiuolaikinį Joulupukki įvaizdį – geraširdžio senuko, kuris labiau primena sukomercintą Santa Klausą. Tuomet buvo įtvirtinta ir idėja, kad jis gyvena Korvatunturi, netoli poliarinio rato esančioje vietoje.

Tačiau jei kolega amerikietis skraido elnio raudonnosio Rudolfo traukiamomis rogėmis, Joulupukki savo rogėmis šliuožia žeme. Be to, jis su dovanomis ne paslapčia įsmunka per kaminą, o pasibeldžia į duris ir paklausia vaikų, ar buvę geri.

Norvegijoje vaikus apdovanoja raudonas kepuraites užsimaukšlinę elfai, vadinami Julenissen. Mažieji jiems savo ruožtu Kūčių vakarą palieka košės. Jei košė neskani, elfai gali tapti bjaurūs. Panašūs nykštukai Jultomten lanko švedukus. Anksčiau jie buvo siejami su velniu, bet dabar tėra Kalėdų Senelio atitikmuo.

Jei svarbu ne tiek kokybė, kiek kiekybė, reikėtų kraustytis į Islandiją. Ten dovanas neša trylika jólasveinarnir (Kalėdų bernų), kaip tikima, kalnuose gyvenančios ir blogų vaikų ieškančios bjaurios trolės Grylos sūnų. Šie bernai po vieną lankosi kasnakt iki Kalėdų ir batuose palieka saldainių, o blogiesiems – supuvusių bulvių.

Dar viena neįprasta islandiška tradicija – prieš Kalėdas skaityti knygas. Kampanija Jólabókaflóð (Kalėdų knygų potvynis) buvo inicijuota XX amžiaus viduryje. Popierius per Antrąjį pasaulinį karą nebuvo normuojamas, tad knygos greitai tapo mėgstama dovana. Šiandien islandai dažniausiai dovanoja būtent knygas.

Japonai skanauja keptus viščiukus

Britų Tėvas Kalėda, užuominų apie kurį randama jau XVI amžiaus šaltiniuose, atrodo artimesnis mūsiškiam Kalėdai. Jis vilki žalią apsiaustą, nors vis dažniau „aprengiamas“ raudonai, ir tradiciškai yra geros nuotaikos, ramybės, džiaugsmo, skanaus maisto simbolis, o ne dovanų nešėjas, bet dabar turi atlikti ir šią pareigą. Žmonės Tėvui Kalėdai palieka stiklą alaus ar stipresnio gėrimo ir lėkštę pyrago su mėsa, o jo elniui – morkų.

Anksčiau laiškai Tėvui Kalėdai būdavo sudeginami židinyje, kad galėtų magišku būdu pasiekti Šiaurės ašigalį. Laikui bėgant imta vis labiau pasitikėti karališkuoju paštu. Tėvas Kalėda į laiku atsiųstus laiškus net atsako.

Nors stačiatikiai Rusijoje Kalėdas švenčia sausio 7-ąją, dovanų metas ten – Naujieji. Jas atneša Senis Šaltis, lydimas anūkės Snieguolės. Šis senukas dažniau vilki mėlyną kailinį apsiaustą ir pas vaikus keliauja rogėmis, kurias traukia baltų arklių trijulė. Slavų mitologijoje Senis Šaltis buvo burtininkas ar demonas, kuris grobdavo negerus vaikus, bet dabar jo įvaizdis gerokai švelnesnis.

Japonijoje, kur apie 1 proc. žmonių laiko save krikščionimis, dovanas vaikams atneša ne tik Santa-san (prie vardo pridedamas -san japonų kalboje išreiškia pagarbą), bet ir Hoteiosho – rubuilis budistų vienuolis, vienas iš septynių sėkmės dievų su akimis pakaušyje. Taip jis mato, kaip elgiasi vaikai, net kai šie nieko nenutuokia. Hoteiosho atvyksta Naujųjų išvakarėse, kai žmonės būna išvalę namus ir pamėtę pupeles, kad sulauktų sėkmės.

Tenykštės Kalėdų vaišės gali pretenduoti į vienas keisčiausių – japonai mėgaujasi „Kentucky Fried Chicken“ produkcija. Nuo 1974 metų KFC toje šalyje skelbia kalėdines kampanijas, tad jų kepti viščiukai taip išpopuliarėjo, kad tapo tradiciniu šventiniu patiekalu.

Eglė Zicari

Norite šį tekstą publikuoti interneto portale ar tinklaraštyje?  Parašykite mums elektroniniu adresu euroblogui @ gmail.com.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: